Antanas Tyla, hab. dr., Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas

Niekam nėra paslaptis, kad Anykščiai ir Anykščių kraštas yra Lietuvos pasididžiavimas. Kiekvienam lietuviui ar Lietuvos svečiui jie pirmiausia yra brangūs kaip mūsų literatūros sostinė. Čia gyvas iškalbus klasikų vyskupo Antano Baranausko, Antano Vienuolio, Jono Biliūno atminimas, čia tiesiog jaučiama jų kūrybinė dvasia. Kuria kryptim beeitum, vis susiduri su klasikų suliteratūrintom vietom, kraštovaizdžiais ar gamtos paminklais. Čia ir žmones norėtųsi matyti kitokius – geresnius, tauresnius, dvasingesnius, vertus literatūrinių herojų dorovės.

Tačiau ne vien literatūrinis paveldas suteikia Anykščiams ir Anykščių kraštui tai, ko nerasi kitur. Galbūt todėl, kad miestas stovi ne vien nepakartojamoje dviejų upių – Šventosios ir Anykštos – santakoje, bet taip pat ir darnioje praeities ir dabarties santakoje, santakoje natūralios gamtos su miškais, šilais, šileliais, ežerais, ežerėliais, upėm, upeliais, kalvom, kalneliais ir anykštėnų per amžius išdirbtais laukais, nutiestais keliais. Visas šis kraštas primena didžiulę Gamtos Šventovę, kurioje skamba vienų tiktai anykštėnų giedamas Antano Baranausko “Anykščių šilelio” choralas.

Miestas ir kraštas nėra išimtis Lietuvos istorijoje ir kultūroje, o greičiau jos neatsiejama dalis, praturtinusi ją savo istoriniais, religiniais, kultūros, gamtos, kovų už laisvę ir dorą paminklais, anykštėnų, kaip ir visų lietuvių, pastangomis ginti savo Tėvynę, auginti duoną, vaikus, sodus ir gėles, statyti namus, puoselėti lietuvių kalbą ir literatūrą. Todėl ar čia gyvenančiam, ar atvykusiam viskas čia sava ir artima. O turtinga gamtos harmonija, atrodo, nesunkiai pateisina, kodėl šiame krašte išaugo toks vešlus literatūros kūrėjų medis.

Šio krašto šerdis – Anykščiai. Iš visų pusių į juos atbėgantys keliai palengva leidžiasi nuo kalnų žemyn ir išsidraiko miesto gatvėse, draugiškai susitikdami jo centrinėje aikštėje. Subėga tie keliai kaip upės į jūrą. Taip pat čia suteka visas šio krašto žmonių gyvenimas: religinis, kultūrinis, prekybinis, administracinis, švietimo ir lavinimosi.

Senųjų gyventojų pėdsakai liudija, kad čia mūsų protėviai pradėjo gyventi prieš X-VI tūkstantmečius. Anykščiai tačiau pradėjo skaičiuoti tiktai antrąją tūkstantmečio pusę nuo pirmojo jų paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Nuo to laiko jie visad buvo centru besikeičiančių administracinių vienetų – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaro, valsčiaus, seniūnijos, vėliau jau kitokio valsčiaus, apskrities, rajono. Jau keli šimtmečiai jie yra parapijos centras. Nors ir jos ribos keitėsi, tačiau branduolys išliko ir turėjo nemažą reikšmę Anykščių krašto žmonių savitumui ir dvasiniam bendrumui formuotis. Prie bažnyčios atsirado pirmoji šiame krašte mokykla. Dar iki Anykščių gimnazijos įsikūrimo šiam kraštui didelę reikšmę turėjo XIX a. pirmoje pusėje veikusi Troškūnų gimnazija.

Gauta prekybinė teisė suteikė miestui taip pat labai svarbią apylinkės gyventojams funkciją. Ši teisė tapo tiesiog nesibaigiančia tradicija.

Anykštėnai sudėjo dideles aukas kovoje už laisvę prieš sovietinę okupaciją. Apie tai liudija paminklas tremtiniams ir po visą kraštą išsimėtę paminklai laisvės kovotojams.

Anykštėnų pasiryžimas ginti savo Tėvynės laisvę ir garbę, pagarba už tuos siekius žuvusiems yra visų mūsų pasididžiavimas ir viltis gražiai Anykščių miesto ir krašto ateičiai.

1993 m.