Atkūrus Lietuvos Respublikos savarankiškumą, daugelis mūsų šalies gyventojų, meilės ir patriotinių jausmų Tėvynei vedini, pradėjo burtis į bendrijas – miestų ar kaimų gyventojų socialinius sambūrius ir patys ėmėsi tautinės bei patriotinės veiklos. Tai – gan pozityvi laisvėjančios visuomenės raidos tendencija, rodanti šalyje socializacijos bei demokratizacijos procesus.

Savo teisių ir kompetencijos rėmuose šie visuomeniniai sambūriai šiandien atlieka svarbų darbą, telkdami žmones kartu rūpintis atkurtosios valstybės vystymu ir  bendromis jėgomis vietoje spręsti iškilusius prioritetiniais klausimus, organizuoti istorijos, etnokultūros ir kitus renginius.

Didelę tokio darbo patirtį yra sukaupusi Pasaulio anykštėnų bendrija (toliau – PAB). 1992–2015 m. bendram darbui ji subūrė rajono, šalies ir užsienio kraštiečius, surengė Anykščiuose septynis jų suvažiavimus, dešimtis meno bei knygų teminių parodų, naujų knygų sutiktuvių, keletą miesto švenčių (su rajono savivaldybe), koncertų, teatrų gastrolių ir kitų sambūrių. O kur dar laikraštis, paskui – žurnalas „Pasaulio anykštėnas“, kur sėkmingai kuriamas ir jau teikiantis informaciją apie žymius kraštiečius internete „Anykštėnų biografijų žinynas“, kur 2012 m. Anykščiuose įkurto PAB informacinio ir koordinacinio centro veikla?

Visi minėti PAB pasiekimai, pirmiausia, yra gan didelis jos vadovų – pirmininko prof. habil. dr. Antano Tylos, jo pavaduotojų – rašytojo Rimanto Vanago ir kultūrininkės Bronės Lukaitienės, jos Valdybos narių bei kitų patriotiškai nusiteikusių kraštiečių nuopelnas.

Plati PAB veikla ir gražus organizacinis pavyzdys įkvėpė šiam visuomeniniam bei patriotiniam darbui ir kitus anykštėnus. Taip 2001 m. gimė Vilniaus anykštėnų sambūris (VAS, pirmininkas veterinarijos gydytojas Alfredas Puodžiūnas), 2007 m. – Svėdasiškių draugija „Alaušas“ (pirmininkas inžinierius Algimantas Indriūnas), o 2011 m. pabaigoje – Kauno anykštėnų draugija (KAD, pirmininkas verslininkas Arūnas Strumskis). Šių naujų visuomeninių kraštiečių darinių nariai greit taip pat ėmėsi intensyvios tautinės, patriotinės, edukacinės ir kultūrinės veiklos.

Itin didelis yra VAS atliktų darbų sąrašas. Per 14 metų jo nariai aplankė daug muziejų, istorinių Vilniaus vietų ir apylinkių, keliavo po LDK lietuvių etnines žemes Lenkijoje, aptarė kraštiečių knygas, rengė naujametinius ir kitus susitikimus, o keletą metų per Jonines organizuoja tradicines Aukštaičių etnokultūros gegužines Vingio parke. Į jas kviečiami aukštaičiai, gyvenantys sostinėje, ir svečiai iš 11-os Aukštaitijos rajonų. Tai smagūs, linksmi ir mėgstami susitikimai.

Deramo dėmesio susilaukė istoriniai bei patriotiniai susibūrimai. Jau tapo VAS tradicija, kasmet su šeimos nariais rinktis į gėlėmis ir vėliavomis šventiškai išpuoštą Signatarų rūmų salę ir iškiliai minėti Lietuvos Nepriklausomybės dieną. Pranešimus čia skaito istorikai, rengiami koncertai. Tai gera vieta atiduoti Valstybei savo pagarbą, pasiklausyti mokslininkų kalbų apie jos nueitą kelią, pagilinti žinias ir šiltai, tarsi šeimos rate, pabendrauti su mielais kraštiečiais.

2009–2014 m., minint Vasario 16-ąją, pranešimus jau skaitė daug žymių mokslininkų. Tai – dr. Tomas Baranauskas, prof. habil. dr. Algirdas Čižas, prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, doc. dr. Juozas Parnarauskas, prof. habil. dr. Antanas Tyla, Santarvės (tautos) namų judėjimo iniciatorius Antanas Gudelis ir kt.

Įvairios buvo ir temos: lietuvių nepriklausomybės siekiai; 1918–1919 m. kovos už Lietuvos savarankiškumą; Vasario 16-osios akto reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui; laisvės gynimas nuo Lenkijos karinio įsiveržimo 1920–1922 m.; Pietryčių Lietuvos okupacija ir likimas; lietuvių ir lenkų politiniai santykiai nuo Mindaugo iki XX a. pradžios; tautos lenkinimas, trukę nuo Liublino unijos 360 metų; žala valstybingumui dėl fašistinės Vokietijos ir TSRS antrojo Pasaulinio karo bei okupacijos; pokario laisvės judėjimas, trėmimai ir tautos genocidas; lietuvių laisvės idėjos raida nuo Mindaugo laikų; 120 metų trukęs tautos rusinimas – sukilimai ir represijos; spaudos draudimas ir jo panaikinimas; liaudies vaidmuo išsaugant lietuvių tautos identitetą, kalbą bei kultūrą ir kt.

Šių metų vasario 7 dieną Vilniaus anykštėnai Nepriklausomybės dieną minėjo dar iškiliau. Taip atsitiko todėl, kad sutapo dvi svarbios datos, tad buvo ir kalbama ne vien apie Vasario 16-ąją, bet ir apie 1990 m. kovo 11-ąją. Nevalia pamiršti valstybės atkūrimo 25-tųjų metinių! Be to, į minėjimą pakviesta daugiau signatarų ir mokslininkų.

Renginys kaip visada prasidėjo Lietuvos valstybės himnu. Įžanginį žodį tarė viena iš VAS steigėjų ir tarybos narių, popietės vadovė Regina Smetonaitė. Supažindinusi su programa ir svečiais, ji pakvietė aktorių Ferdinandą Jakšį perskaityti abu Nepriklausomybės aktus.

Pirmąjį pranešimą apie Nepriklausomybės atkūrimą ir kitus 1990 m įvykius pristatė Lietuvos AT ir Atkuriamojo Seimo pirmininkas, 1990 m. kovo 11-osios Akto signataras, ES parlamentaras, prof. habil. dr. Vytautas Landsbergis. Nemažai dėmesio profesorius skyrė to meto LAT bei LAS diplomatijai, strategijai ir taktikai bei šių dienų Lietuvos, ES, JAV ir Rusijos elgsenai bei problemoms, stiprinant bei ginant demokratiją Ukrainoje ir kitose pasaulio šalyse.

Signatarė, albumų „Didžioji Lietuva“ ir kitų knygų autorė, Nepriklausomybės Akto Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė prisiminė Sąjūdžio ir LRS nepriklausomybės siekius, taip pat šių dienų politinio bei ekonominio Lietuvos gyvenimo skaudulius: emigraciją, socialinę politiką ir žmonių atskirtį, korupciją, tolstančius nuo liaudies valdininkus, paprastų žmonių lūkesčius ir kitas problemas, kurias turėtų šalinti dabartiniai LRS nariai.

Rašytojas, dramaturgas ir signataras Kazys Saja gilinosi į tuos aukštus moralinius, tautinius ir kultūros idealus, kurių kovojant už Lietuvos savarankiškumą buvo siekta, ir apgailestavo, kad daugelis pastarojo metu politikų bei valdininkų juos visai pamiršo. Pasak jo, dėl to atsiradę žemaičių, keiksnojančių LRS ir valdžia, netgi kuriančių apie ją anekdotus. Rašytojas kvietė valdininkus atsisukti į eilinius šalies piliečius, išklausyti juos ir spręsti aktualiausias jų problemas. Savo kalbą pabaigė anekdotu apie žemaitį, atvažiavusį į Vilnių pagrūmoti Seimui.

Be to, signataras Kazys Saja pristatė anykštėnams garsų politiką ir mokslininką – Švedijoje gimusį tautietį, istoriką ir diplomatą, buvusį Nebraskos universiteto Lincolne dėstytoją, 1991–1995 m. LR AT bei Užsienio reiklų ministerijos konsultantą patarėją, paskui nepaprastąjį ir įgaliotąjį LR ambasadorių Izraelyje dr. Romualdą Misiūną. Jis taip pat yra žinomas knygų, išleistų anglų kalba apie Rytų ir Šiaurės Europos XVIII a. istoriją, naujųjų laikų Europos diplomatiją ir Baltijos šalių tarptautinius santykius, autorius. Savo atsilankymu šis svečias pagerbė anykštėnus ir jų susibūrimą.

Istorikas, PAB pirmininkas, prof. habil. dr. Antanas Tyla apžvelgė svarbiausius 1918 m. ir 1990 m. istorinius įvykius. Jis ragino nepriklausomybę švęsti ne tik kraštiečių bendruomenėse, bet ir darbovietėse, šeimose. Jo nuomone, tai – pačios didžiausios Lietuvos šventės. Profesorius taip pat padėkojo signatarams, mokslininkams ir kitiems svečiams už dalyvavimą VAS šventėje.

Šventinio koncerto metu lietuvių liaudies dainomis ir arijomis iš operų anykštėnus džiugino aktyvi VAS renginių dalyvė, žinoma kraštietė ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Eugenija Klivickaitė (mecosopranas), kartu su savo kolege, pianistė Birutė Šernaitė.

Baigdami dalykinę programą, šventės organizatoriai ir dalyviai, su garbiu gimtadienio jubiliejum pasveikino žinomą pianistę, kraštietę, Lietuvos muzikos ir meno akademijos prof. Gražiną Ručytę-Landsbergienę. VAS tarybos narės Regina Smetonaitė, Janina Baublienė ir Jolita Šedauskienė jubiliatę ir pranešimų autorius gausiai apdovanojo gėlėmis ir naujausiomis leidyklos „Petro ofsetas“ istorinėmis knygomis.

Vilniaus anykštėnų minėjimas, skirtas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui ir atkūrimo jubiliejui, baigėsi nuoširdžiu visų dalyvių pabendravimu prie kavos ir sumuštinių, kuriais pasirūpino patys anykštėnai, stalo. O dabar prieš jų akis – pavasariniai 2015 m. VAS renginiai ir nauji prasmingi bei malonūs kraštiečių susitikimai.

Vytautas RIMŠA,
Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ tarybos narys, atsakingas už mokslinę veiklą

V. Rimšos nuotraukos