Sekmadienį, kovo 22-ąją, netoli Skiemonių, bet jau Utenos rajone, Papiškių kaime, paminėtos  paskutinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno (1928–1965) žūties 50-osios metinės. Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje melstasi už Tėvynę, jos gynėjus ir taiką. Žūties vietoje susirinkus miniai žmonių, prisimintos pokario kovos, gėrėtasi gebančiais aukotis ir mirti vardan šventų idealų.

Apie tai pasakoja anykštėnas kraštotyrininkas Raimondas GUOBIS.

Debesynų link

Sekmadienis išaušo kaip reta skaidrus ir giedras. Švelniai baltučiu sniegu pabarstyti laukai, skaisti saulė, paukščių čiulbesys, Svėdasų varpinės baltumas, Alaušo ežero mėlis. "Busturo" autobusas, dar keli keleiviai salone, skrieja spėriai.  Džiugina pro langus plaukiantys gražiausi pavasario paveikslai – šilai, laukai, Šventosios vingis, Vaižganto tiltas, Šventupio erdvės ir šiaurėje iš pažemių lengvais, vis didėjančiais, tarsi augančiais kamuolėliais kylantis į švarų melsvumą debesynas.

Tarp apskritų kalvų švysteli kuklus Vyžuonų bažnyčios bokštelis – ir laukai, laukeliai, kur Klajūno, Viesulo, Aro, Diemedžio, Jaunučio, Kunoto, Šiaurio ir jų bendražygių partizanauta, vardan Lietuvos kovota. Didvyrių žemė.

Utena, Utenėlė...

Vienas dvaras, antras, Vyžuonų ir Vyžuonėlių, vis prie upelės Vyžuonos prisišlieję pastatai, senmedžiais besididžiuojantys. Visada žvilgsniu ieškau tuopos milžinės. Parkai, nors ir apleisti, Šiaudinių kapų kalnas, kryžiais apkaišytas, senas malūnas, seniai seniai užeiga "Vieša" paverstas.

Kalnelis, kalnas – ir jau Aukštaitijos sostinės Utenos balti, aukšti mūrai. Geras, iš senų senovės jaukus ir savas miestas. Kairėje pasilieka Aukštakalnis, kryžkelė su tolumose boluojančia siauruko stotele, vandens bokštu. Petrapilio trakto atkarpa, arklių keitimo stoties klasika, pagaliau – stotelė.

Išlipu, einu ir džiaugiuosi – kiek daug parduotuvių nedirba, net universalinė, net "Sodžiaus" užeiga – kadaise tokia mėgiama "Kiaulės koja", net ir muziejus sekmadieniais čia nedirba. Nėra čia nei šventadirbių, nei šventašvenčių, visiems čia vienodai, kaip ir įsakyme iš aukštybių, – "Šventes švęsk".

Amžinajame mieste

Iki pamaldų beveik visa valanda, tad žengiu į kapines, senosiomis vadinamas, prie bažnyčios prisišliejusias, nes kur gi daugiau pažįstamų aplankysi, jei ne čia.

Žengiu centriniu taku, kuklios koplytėlės link. Dangaus giedrume stūkso senas, dar iš XIX amžiaus užsilikęs koplytstulpis – kaip stebuklas.

Ąžuolinis stogastulpis ir artimo žmogaus atmintis. Kažkur čia Karolinos Praniauskaitės, poetės, svajotojos, mirusios vos trisdešimties, kapas. Stasys Karanauskas jos figūrą išdrožė idealiai – elegancija, vienoje rankoje knyga, ant antrosios nusileidusi padangių paukštė. Antroje paminklo pusėje ji su jaunuoliu. Taip taip, tai – Antanas Baranauskas, anykštėnas, poetas, būsimas vyskupas, po jos mirties apie paguodą tik ant šaltų kapelių rašęs.

Einu, einu ir tiesiog susiduriu su Svėdasų altarista kan. Petru Rauda, tarsi jis man iš raudono granito paminklo Viešpaties pagarbinimu sveikintų. Aplankau ir veik šimto metų pasimirusį iš Klevėnų kilusį mokytoją Rapolą Šaltenį. Brangus, bangomis kylantis granito kryžius, kaip brangūs ir jo pasakyti, kryžmoje iškalti žodžiai: "...Tikrai laimingas žmogus gali būti tik tikintis ir mylintis..."

Šventoriaus pamąstymai

Palei akmenų mūro tvorą, čia ir kitur besiilsintys, gal visi Utenos kunigai įamžinti. Vientisu akmens sienele išsitiesančiu paminklu, visi vienodai, nė vieno neišskiriant. Gerojo Ganytojo medinė, sausa, aukšta figūra, aukščiausiai iškelta lazda.

Dviejų kryžmų, "ladavu" vadinamas kryžius, visais Kristaus kankinimo įrankiais nusagstytas: čia replės, ten plaktukas, rykštės, ietis, kopėčios ir gaidelis – tas, kurs tris kartus sugiedodamas pranašystę apie Šv. Petro išdavystę išpildė. Ech, tos išdavystės... Gerai, jei išdavęs gali nuopolį ištaisyti ir dar laiko turi šventumą pasiekti. O kas tiems, kurie išdavę kaltės išpirkt jau negalėjo? Amžina sąžinės graužaties kančia? O kaip ten su paskutiniu teismu?

Žvelgiu aukštyn, ten, kur ant bažnyčios skliauto jį pranašaudamas archangelas  Mykolas trimituoja.  Baltais kamuoliais virš jo plaukia dangus, ir aš prisimenu Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštį. Apie paskutiniojo teismo dieną, Utenio aikštėje neramiai susirinkusius žmones ir šį angelą, pareiškusį, kad teismo nebus, kad tu pats, žmogau, sau teisėjas.

Akademiškai pakreipta berete užgobtas švysteli pažįstamas veidas. Taip taip, Balys Juodzevičius – istorikas, muziejininkas, kelių knygų apie partizanus autorius. Bet pasisveikinę vis dar apie Alfonsą Čipkų – Nyką-Niliūną, ne taip toli Utenos, beveik priemiestyje gimusį, prabylame. Ir apie tai, kodėl gi, Lietuvai laisvai ir nepriklausomai esant, niekas iš tų turtingų Vakarų pasaulių tėviškėn sugrįžti, bent jau senatvės dienas čia užbaigti, nesiskubina. Iš toliau Tėvynę mylėti patogiau.

Maldos suvienyti ir pakylėti

Seniai seniai bažnyčioje bebuvau išgyvenęs tokią ramybę, jaukumą, bendrumą su čia vardan Dievo ir Tėvynės susirinkusiais.

Centrinėje navoje ir pirmuosiuose suoluose įsitaisė daugybė Pirmajai Komunijai besiruošiančių vaikučių, aplink vienas kitas jų tėvelis, mamytės, močiutės, daug jaunų žmonių, paslaptingais, maldos sutaurintais veidais švytinčių močiučių, žaliai-pilkai uniformuotų karių ir šaulių.

Tyras policininkės veidas – tokia jauna, o antpečiai – su trimis žvaigždėmis, prie juodos rankinės talismanu kybo balta šunioko figūrėlė. Po pamaldų ji kreipsis į susirinkusiuosius, patars, kaip saugotis plėšikų, apgavikų...

Prie didžiojo altoriaus pagarbiai atneštos keturios vėliavos – pagyvenusių, bet pasitempusių vėliavnešių rankose. Choro balkone suskambo vargonai, nuvilnijo darni Lietuvos Mokslų akademijos choro giesmė. Pamaldoms vadovavo šios Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebonas Kęstutis Palepšys.

Pamoksle jis kvietė suprasti aukos prasmę, gyventi taip, kad gyvenime būtų ir tokių vertybių, už kurias galėtum ir gyvybę paaukot. Kad galėtum aukotis, suprasti aukos prasmę, tapti pavyzdžiu, reikia ir pačiam turėti pavyzdžių, nemirtingų idealų. Prašyta Dievo gailestingumo ir amžinos garbės A. Kraujeliui ir visiems už Tėvynę žuvusiems, ir taikos šiandienos pasauliui. Kurios tarsi meldė ir prie motinos prisiglaudusi mergaitė, ir prie šventovės kolonos prisėdęs ir užsnūdęs mažutaitis, gal dvejų metų berniukas.

Į šventą žemę

Po trumpos ceremonijos prie paminklo Nepriklausomybei Utenio aikštėje sėdu į autobusą. Valdžia rajone, rodos, amžinai socialdemokratinė, bet jai pasirūpinus autobusas veža ten, į šventą žemę, kur žuvo paskutinis Lietuvos partizanas.

Čia ir Balys, čia ir šnekus vyrukas Albinas Satkūnas, buvęs A. Kraujelio bendras jau septintojo dešimtmečio žygiuose. "Kodėl gi nepadėt. Puikus vyras, patriotas, draugiškas ir linksmas buvo," – pasakoja.  Sekėsi, kol vienas iš tų pagalbininkų trijulės, "kagėbistų" prispaustas, viską išklojo. Buvo teismas, Albiną šešeriems metams į lagerį Rusijoje išgabeno...

Visa savo istorijos tyrėjo esybe pajutau, kad atsidūriau šios dienos epicentre, kad prisėdau, kur reikia, kad kalbu su žmogumi, šiandien čia gal  įdomiausiu, žmogumi, kuris pažinojo ir kuris kalba apie Legendą.

Iš plento – į vieškelį, duobutės jaučiasi, jaukiai dardame, sustojame, išlipame ir susiduriame su minia. Prie paminklo A. Kraujeliui-Siaubūnui stovuose, žiedais išsiskleidusios, plazda Trispalvės, maršą trenkia Lietuvos kariuomenės orkestras, lygia greta pagarbiai sustoję Utenos 9-osios rinktinės šauliai. Tai jų vimpelas su juodos panteros galva aukštai plazda. Visi jaunieji šauliukai su vadais, pagerbdami žuvusius, aukojo gal keturiolikos kilometrų žygį iš savo būstinės – tėviškės laukais atėjo čia.

Tu neverk, motušėle...

Nuskamba iškilmingas orkestro maršas, choras gieda Maironio šventus ir teisingus žodžius: "Oi, neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės... Kam nusviro galva, tam dangaus angelai vainiką iš diemantų pina".

Apie tuos sunkiai pelnomus deimantus visi ir prabyla. Utenos rajono meras Alvydas Katinas prisiminė išminčiaus Dalai Lamos žodžius apie daugybę priežasčių mirti ir daug mažiau prasmių gyventi. Nemiršta tik tos idėjos, dėl kurių mirštama. Nors A. Kraujelis ir nesulaukė Lietuvos laisvės, bet jis pats visą gyvenimą pragyveno laisvas, o mirė už didžiausias vertybes – savo ir savo tautos Nepriklausomybę.

Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis prisiminė paskutiniojo partizano legendą, kurią išgirdo vieną vasarą, apie 1960-uosius, keliaudamas Aukštaitijos ežerais, kur jautėsi jo dvasia, laisvos Lietuvos dvasia. Vienas, bet ne vienišas, nes jį rėmė, jį mylėjo visi tikri tautiečiai. Net žuvęs jis priešams buvo pavojingas, todėl iki šiol nežinoma, kur palaidotas. Žvelgiame į nuostabiąsias Aukštaitijos kalvas ir gal matome jo kapą, gal praeiname, jo kapas – visa Lietuva. Dabar girdisi visokių balsų siekiančių sukelti sumaištį, abejones, tikėjimą partizanų kovos teisingumu, skleidžiamos tikros ir sugalvotos žiaurios istorijos, bet niekada nereikia pamiršti, kas į Lietuvą atėjo, kas čia siautėjo, terorizavo, žudė... Turėjome teisę ir pareigą gintis.

Seimo narė Milda Petrauskienė kalbėjo apie tikrą stebuklą – net septyniolikos metų kovą, nors ir nesąmoningai tą gyvenimą pavadino "nelegaliu", žavėjosi krikščioniškomis vertybėmis, tvirtumu ir sugebėjimu nuolat persekiojamam išgyventi bičiulystę, meilę, auginti sūnų. Pagarbiai dėjo paminklo papėdėn didelę karališkų lelijų puokštę.

Šalin tokius teisėjus

Signataras Algirdas Endriukaitis prabilo apie šventą pokario partizanų kovą ir dabar jau 25-erius metus laisvoje naujoje Lietuvoje, prasilenkiant su teisingumu, iškraipomą ir paniekinamą istoriją.

Prisiminė praeitų metų lapkričio 26-osios Panevėžio apygardos teismo nutartį, išteisinančią A. Kraujelio sulaikymo operacijoje, kuomet jis ir žuvo, dalyvavusius "kagėbistus", milicininkus ir kitus okupacinės valdžios pareigūnus. Tame teisme buvo pasakyta, kad prieš paskutinį partizaną kovojančių veiksmai buvo teisėti, kad gal net ir tos organizacijos, kuriose jie tarnavo, teisėtos, kad neva jau partizaninis judėjimas Lietuvoje buvo pasibaigęs tuoj po 1950-ųjų. Kalbėtojas prašė pritarti kreipimuisi į aukščiausias Lietuvos teisingumo institucijas, kad išdavikai būtų pasmerkti, kad su teisingumu prasilenkę teisėjai būtų iš darbo teisme pašalinti.

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Teresė Burauskaitė pastebėjo, kad atsirado visuomenėje žinomų žmonių, kurie nesupranta, kodėl atkakliai reikalauja, kad paskutiniam Aukštaitijos partizanui Antanui Kraujeliui būtų atimtas garbingas tėvynės gynėjo, kario savanorio vardas.

Pamaniau, kad tiek lengvatikiai istorikai, tiek ir šiaip piliečiai, net ir Anykščiuose abejones A. Kraujelio kovos garbingumu skleisdami, jo vardo kratydamiesi, taip pat prie to svariai prisideda.

Taip brangūs savieji

Nuoširdžiausi ir patys tikriausi žodžiai iš savųjų lūpų. Svarbiausius A. Kraujelio gyvenimo įvykius priminė, meile garbingajam broliui kaip tam senovės karžygiui iš mūsų tautos dainų bylojo sesuo Janina Kraujelytė-Šyvokienė.

Partizano žmona, šviesaus šviesaus veido aukštaitė Janina Snukiškytė prabilo apie šios dienos džiugesį, apie jos jaunystės meilę partizanui, apie pavojus, romantiką, dešimt metų trūkusį gyvenimą šeimoje, laimę, idealizmą ir svajones apie nepriklausomą Lietuvą. Prisiminė pasitikėjimą Dievu, paskutiniąsias kartu išgyventas Kalėdas, sūnelį Antaną ir paskutinę dieną. Sapną ir pranašingą jo išskaitymą.

Sodybą sovietiniai milicininkai ir saugumiečiai apsupo apie devintą valandą. Nors žinojo, kad partizanas čia, kol surado sumaniai įrengtą slėptuvę, vargo net kelias valandas. Susišaudymas, atsisveikinimas ir pasirinkimas mirti, nei nelaisvėje kamuotis. Paskutinius žodžius ištarė apie Tėvynėn ateisiantį laisvės rytą.

Moteris nekalbėjo apie savo ir sūnaus vargus, apie kalėjimą, persekiojimus, bet kalbėjo apie džiaugsmą, apie šiandien nepriklausomą Lietuvą, deklamavo eiles, dėkojo visiems čia dėl laisvos Lietuvos ir jos didvyrių susirinkusiems.

Laimingas – į knygą apie A. Kraujelį žodžius man įrašė ir jos autorė J. Šyvokienė, ir J. Snukiškytė. Ši dailiai mano juoduoju parkeriu įrašė, ką ir pasiūliau: "Valio nepriklausomai Lietuvai". Relikvija su dviejų tautos moterų, dviejų Janinų autografais.

Tautos bendrystės vienybėje

Nuskambėjo tautos himnas. "Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia... Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi". Trenkė Garbės sargybos kuopos karių automatinių šautuvų salvės, medžių viršūnėmis nuskriejo, didvyrių balsais sušnabždėjo vėjas, saulė, pasinerdama į niauksmo miglas, krypo vakarop.

Bendrystė prie valgio – šauliškos virtuvės – pakvietė gaivintis karšta arbata, sotintis koše ir kaip tikrose metinėse dar kartu pabūti. Apie tai, kas šventa, kas brangu, dėl ko mums skauda Tėvynėj Lietuvoj. Teisingai, oi teisingai kadaise dr. Vincas Kudirka rašė, kad laisvę atkovojus sunkiausia bus savuosius juodulius nugalėti.

Šurmulinga bičiulystė, atmintis, pastebėjimai, pasiginčijimai. Čia pat ir V. Landsbergis koše gardžiuojasi, keli susirūpinę vyrai su juo kalbasi, čia ir karių veteranų vadas pulkininkas Vytautas Kelevišius, ir seimūnas Edmundas Pupinis, ir anykštėnas dailininkas Arvydas Šaltenis, ir Utenos muziejaus direktorė Lilija Jovarienė su raudonskruoste bendradarbe, ir bičiulis, "Trakinių partizanų"  ideologas dr. Norbertas Černiauskas – bet kur gi manieji anykštėnai?

Senesnieji patriotai – ir sirguliuoja, ir nebegali, bet kur jaunesnieji, kur tie, kurie  Laisvės kovos metus skelbia? Gal nežinojo, gal darbai, rūpesčiai sutrukdė?

Bet nieko baisaus, bus dar  proga vardan Lietuvos ir jos didvyrių susirinkti.

***

Ir vėl Aukštaitijos sostapilė – Utena. Pavakarys, veik tuščias miestas, aikštėje, vitrinų galerijoje švyti naujumu ir tautiškais ornamentais puodai, Vytauto Valiušio iš Leliūnų išmoningai nužiesti.

Pro "Žarijos" langą maža mergaitė žvelgia į vėliavas, ant aukštų stiebų besiplakančias: viena – tai Lietuvos, o kita būtų Europos, tik žvaigždžių nematyti. Nuostabu, bet pagaliau su vyresne sese ir tėvais nusprendžia, kad ši vėliava – Žemės.

Skelbimų lentoje – afiša su juodaodžio veidu skelbia apie krepšinį – vietinės "Juventus" rungtines su "Šiauliais", autobusų stotyje lūkuriuoja uniformuota šaulė. Užkalbinu – taip, jai labai patiko ir keliolikos kilometrų žygis, ir kalbos, ir dainos, taip, ji dar mokinukė, rinktinėje neseniai. Jos mamos giminaitis – Vytauto rinktinės vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, jai tautos istorija įdomi ir jai partizanai – brangūs. Jos žodžiuose, didžiai nustebdamas, pajutau kvietimą jungtis prie šaulių...

Bet aš jau su jumis, aš su tais, kurie buriasi ir vardan tautos, vardan Tėvynės, teisingumo ir vienybės siekia.