Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2017-05-16   Pro memoria. Pedagogė ir muziejininkė Valerija Žemaitytė
 
 

2017 m. gegužės 13-ąją šio pasaulio šviesa užgeso anykštėnei mokytojai ir muziejininkei Valerijai ŽEMAITYTEI (1925–2017). Mūsų bendruomenėje neliko vieno iš paskutiniųjų žmonių, kuris iki šiol buvo gyvasis tiltas į Antano Vienuolio laiką.

A+A Valerija ŽemaitytėXX a. Anykščių istorijoje šias dvi asmenybes glaudžiai supynė daugybė gijų – taip tvirtai, kad net ir atsisveikindami su buvusia Muziejaus darbuotoja ir bičiule, pirmiausiai žvelgiame į jos jaunystės nuotrauką, kurią ji pati 1953 metais padovanojo savo mylimam Rašytojui. „Esu dėkinga likimui, leidusiam šiek tiek pažinti Rašytoją“, – taip kukliai ji apibūdindavo savo ryšį su Vienuoliu.

Gimusi ir užaugusi Anykščiuose, V. Žemaitytė buvo vyriausias vaikas šeimoje šalia sesers ir brolio. Tuo metu, kai ji žengė į šį pasaulį, šeimoje kasdien buvo minimas vaistininkas ir rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis: mat jos tėvas tuo metu kaip tik statė šiam žinomam anykštėnui naujus namus Ažupiečiuose, o kūdikio jau laukusi motina nešdavo jam valgyti į statybvietę.

Vėliau, jau po karo, A. Vienuolis buvo vienas iš Anykščių gimnazijos mokytojų, didžia dalimi nulėmęs V. Žemaitytės gyvenimo kelią ir suformavęs esmines moralines vertybes.

Pasirinkusi lituanistės studijas ir darbą mokykloje, V. Žemaitytė tik trumpam išklydo iš šio kelio – ir tik tam, kad pratęstų A. Vienuolio Anykščiuose pradėtus darbus, kuriant krašto Muziejų. Pirmosios po A. Vienuolio mirties Muziejaus direktorės Onos Sedelskytės pakviesta, 1959-ųjų vasarą ji grįžo iš Kauno į Anykščius ir 1959–1964 m. buvo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus mokslinė bendradarbė, viena iš pirmųjų gidžių Anykščių krašto muziejiniuose objektuose.

Tuo metu kaip tik pradėjo augti ir formuotis Muziejaus ekspozicijų tinklas: atidarytas J. Biliūno muziejus Niūronyse, kuriamas Didžiulių muziejus Griežionėlėse. Šalia šių rūpesčių V. Žemaitytė, pasiėmusi fotoaparatą, surengė pirmąsias kraštotyros ekspedicijas po nuošalias Anykščių rajono vietas, nufotografavo dešimtis senųjų medinių kryžių, įamžino senojo kaimo vaizdus.

Bet labiausiai jai rūpėjo įamžinti A. Vienuolio atminimą. Ji tapo pirmąja šio rašytojo memuariste: pradėjusi dirbti Muziejuje, užrašė savo ir surinko kitų žmonių atsiminimus apie Rašytoją, jų pagrindu 1963 m. buvo išleista pirmoji atsiminimų apie A. Vienuolį knyga.

Lietuvos Atgimimo metais, būdama Sąjūdžio leidinio „Žiburys“ redkolegijos narė, ji pirmoji Anykščiuose garsiai prabilo apie tai, kad A. Vienuolio testamentinė valia vis dar neįvykdyta: paminklinis akmuo ant Rašytojo kapo trečią dešimtmetį stovi be kryžiaus. Jos žodis buvo svarus ir reikšmingas – A. Vienuolio kapas netrukus buvo paženklintas kryžiaus ženklu.

Iki gyvenimo pabaigos V. Žemaitytė gyveno Muziejumi: kaskart vis prisimindama svarbius praeities momentus, juos pati užrašydama ar senatvėje seseriai Zofijai padiktuodama. Tęsti A. Vienuolio misiją buvo jos pašaukimas ir gyvenimo džiaugsmas.

Amžininkų atmintyje Valerija Žemaitytė išliks sąžiningumo, atsakomybės ir pareigos pavyzdys: jos ištartas žodis niekuomet nebūdavo veltui, joks pažadas niekuomet neišdildavo iš jos atminties.

Ilsėkis ramybėje, tebūna lengva gimtųjų Anykščių žemė.

Anykščių muziejininkai

Urna su velionės palaikais bus pašarvota Anykščių parapijos salėje. Atsisveikinimas su velione gegužės 21 d., sekmadienį, nuo 10 val. Šv. mišios už velionę Anykščių Šv. Mato bažnyčioje – 11 val. Urna išlydima 12 val. ir bus palaidota Anykščių senosiose kapinėse šeimos kape.

 
 
    Atgal...