Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2017-11-27   Troškūnų šaulių atminčiai – dvylika tūkstančių žingsnių
 
 

Tradicinis žygis Troškūnų šauliams, žuvusiems 1920 metų lapkričio 22-ąją susirėmime su lenkų kariuomenės Vilniaus ulonų pulko raiteliais, atminti šiemet driekėsi nuo istorinės lietuvių upės  Nevėžio versmių ir Barboros akmens per mistiškus raistus iki Troškūnų. Šiemet žygyje dalyvavo daugiau nei trys dešimtys jaunųjų šaulių, gimnazistų ir jų vadovų.

Žygio pradžia – miško kelias tarp Dabužių ir Troškūnų.

Šiltas lapkričio 25-osios rytas paslaptingai skendėjo ūkuose. Žygis prasidėjo 98-ajame Dabužių-Troškūnų miško kvartale, kur tikėjomės surasti ir legendinį Barboros akmenį. Deja, dešimtmečio smiltimis apdulkėjusi atmintis klaidino, pasiųsti žvalgai akmens nesurado, net pagalvojom, kad minimas velnias jį į kitą vietą nutempė.

Nužygiavome iki Nevėžkos vienkiemio, to paties, kuriame dar visai neseniai gyveno Audrius Čekanauskas, vadinamas Liūtu. Nusprendžiau pagalbos kreiptis į  netoliese gyvenantį Troškūnų girininką Audrių Kustą. Jis nepatingėjo ir kaip žaibu automobiliu atlėkė, parodė, kaip surasti jau kaimyninėje Kavarsko girininkijoje stūksančio milžino vietą.

Ne nuostabu, kad ir nesuradome – miškas neatpažįstamai pasikeitęs, iškirstas, o rodyklė, matyt, kliudyta miškakirčių technikos, nulaužta ir įvirtusi į griovį taip, kad visai nebesimato.

Akmens šturmas buvo pats tikriausias „ekstrimas“, šauliškos avalynės išbandymas arba tikriausia rizika – nusiauti batus ir nubristi basomis. Juk kai įkaitęs ir pasiryžęs, visai nešalta. Samanotas pirčiukės dydžio akmuo dar kartą žavėjo dievišku grožiu, nors jį čia ir atitempęs velnias, kai norėjęs sudaužyti Troškūnų bažnyčią. Betempdamas pavargęs, pasidėjęs valandėlei, bet tas į raistą tiek įsmuko, kad išlupti jo velnias nebevaliojo, net šėtoniškos jėgos jam nepakako.

Prie legendinio Barboros akmens.

Kitos legendos – jau apie Barboras. Vieną – neturtingą ir išmintingą, antrą – turtingą ir nelaimingą, mat tėvams neleidus tekėti už mylimo prasčioko, šoko nuo akmens į čia kadaise telkšojusį ežerėlį ir prigėrė. Na, ir šiemet vandens čia tiek, kad panorus paskęsti, nebūtų didelio vargo.

Manau, kad užsidirbome iš Kavarsko miškininkų kalėdinę dovaną – nuverstą nuorodą įkasėme į žeme ties miško kryžkele, kas panorės, dabar Barboros akmenį suras.

Atstatomas niekadėjų nuverstas ženklas, kreipiantis Barboros akmens link.

Smagiai po raistus pasibraidę, didžia sparta leidomės Troškūnų link. Margavo šaulių uniformos, jie, įsiklausydami į jaunesniųjų vadų komandas, stengėsi žygiuoti tvarkingomis voromis. Jie, žygį gelbstintys šaunuoliai nuo Utenos: Saulė, Orinta, Dominyka, Eglė, Kornelija, Erika, Emilis, Marius, Saulius, Renatas, Paulius, Lukas, Mangirdas, Egidijus, Rokas, Ignas, Robertas, Nedas, Kasparas, Eimantas, Laurynas, Lukas, Martynas. Vyresnieji  – Vida Valančiauskienė, broliai Valdas ir Raimondas Juodkos bei anykštėnas Romas Pabarška – tik kartais jiems pagelbėdavo.

Laisvu žingsniu žengė Anykščių Jono Biliūno gimnazijos istorijos mokytoja Jūratė Musteikienė bei smagioji gimnazistų trijulė: Daumantas, Konradas ir Paulius. Užnugarį sergėjo iš paskos lėtai mikroautobusiuku judėjęs Ričardas Puodžiukas. Priekyje plazdėjo lietuviškoji trispalvė bei karingai raudona su šuoliuojančio kario siluetu Aukštaitijos vėliava, smagu buvo, ypač patiems mažiausiems, jas nešti.

Džiaugsmas panešti vėliavą: Aukštaitijos vėliava – Kornelijos, o Trispalvė – Erikos rankose.

Nuotykiai ir kadaise labai graži, langinėmis besipuošianti, tačiau apleista Čekanauskų sodyba paskatino mūsų misiją pavadinti kodiniu vardu – „Operacija Liūtas“. Kelias puikus, tik kur ne kur menkomis duobutėmis pasidabinęs žvirkelis, visai šalia retsykiais kilpuojančiu, lygiu ir neaukštais šlaitais grioviu srūvantis Nevėžis. Tarsi ir „susimąstęs“, taip lėtai, tik kur ne kur pastebi srovės kryptį.

Vingiuoja ir kelias, o praeinant prie vienos „alkūnės“ rymančią Kaulakių sodybą, priminiau, kaip jos šeimininkas su bičiuliais 1991-ųjų rudenį nuvertė Troškūnų dvare stovėjusį Lenino paminklą. Gretimas Nevėžninkų kaimas skendėjo rūkų apgaubtose tolumose...

Įžengę į vieškelį stabtelėjom. Žalioji, dvi milžiniškos eglės ir tarp jų stūksantis akmeninis kryžius. Jau trečią amžių pakeleiviams sėkmės linkintis. Čia kalbėjomės apie Lietuvos bajorus, jų kaimus šviesiose tarpumiškėse, jų narsą ir išdidumą. Kalbėjome apie šiuo keliu nuo Traupio tą įsimintiną dieną plūdusius lenkų raitelius, Vilniaus ulonų pulko vyrus, vadovaujamus rotmistro Fiodorovičiaus. Ir mes kadaise jų žirgų kanopomis mintu keliu leidomės pirmyn.

Užlupio upelis, Varšauka, kurios sodyboje nuo neatmenamų laikų gyveno eiguliai, prisiminėm Vilkončių, Meškauską ir dabartinį šeimininką, jau minėtą girininką A. Kustą. Išlindus iš miško, atsivėrė lygus laukas, pribarstytas ūkininko susuktų pašaro rulonų, o priekyje praplyšusioje migloje spindėjo rausvas Troškūnų bažnyčios bokštas.

Ant tilto per Juostos upelę...

Stabtelėjome prie tilto per Juostos upelį. Čia prasidėjo tos istorinės kautynės, kai du lietuvių šauliai apšaudė į miestą plūstančius raitelius. Žengėme gatve į centrą prie bažnyčios, kur vyko ano amžiaus pradžios drama. Čia prie mūsų prisijungė būrelis Troškūnų gimnazijos jaunųjų šaulių, vadovaujamų mokytojo Algirdo Pupkio.

Paminėjimui susispietėme prie senosios gimnazijos mūro, po Vilniaus ąžuolu. Juk tuomet vyko kovos už Vilnių. Atplėšusios brangią sostinę ir didelę dalį šalies teritorijos, lenkų pajėgos ties Širvintomis ir Giedraičiais buvo sumuštos, o tai sužinojusi kelių šimtų raitelių brigada, siautėjusi krašto gilumoje, jau grįžinėjo prisijungti prie pagrindinių pajėgų, kai Troškūnų šauliai jiems pastojo kelią.

Deja, mūšis užtruko neilgai, jėgos buvo labai jau nelygios, vos keli šautuvais ginkluoti lietuviai greitai pritrūko šaudmenų. Vienas žuvo mūšyje, o keturi pakliuvo į priešų nagus gyvi. Šlubas vadas įsakė juos sušaudyti. Jų žūties vietą žymi marmurinė lenta su didvyrių vardais: Petras Tunkevičius, Petras Liktoras, Jonas Budrevičius, Antanas Žarskus ir Antanas Miškeliūnas.

Atminties valandėlei pasibaigus. Troškūnuose, prie memorialinės lentos.

Jų garbei – gėlės, žvakės, susimąstymas, žodžiai, dainos. Utenos Prano Saladžiaus 909 rinktinės šaulių vardu kalbėjo Valdas Juodka, nuo anykštėnų – Prima Petrylienė, nuo troškūniečių – Arūnas Giraitis. Pagarbios atminties valandėlę vainikavo giesmė „Lietuva brangi“ ir trys smarkūs „Valio!“ nepriklausomai Lietuvai.

Raimondas GUOBIS

Autoriaus nuotraukos

 
 
    Atgal...