Lapkričio pradžioje Šventosios upės terasoje ties Dainuvos slėniu, ant metalinio turėklo, įsitaisė jau antroji Anykščiuose metalo dailininko Romualdo Inčirausko miniatiūra su trieiliu „Prisimenu aš viską / O ypač tai / Ko niekad nemačiau“ ir data: 1950 08 28.

Į savo gimtąjį miestą Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius grįžta metaliniais tekstais, savitai susiedamas savo talentą priversti metalo gabalą prabilti meno kalba su Anykščių literatūrine tradicija. Šalia teksto įrašytoji data – tai jo gimimo Anykščiuose diena.

„Jau senokai kylančias mintis užsirašinėju į knygelę, niekam nerodau. Bet Zita (dailininko žmona, irgi menininkė Zita Inčirauskienė) surado, išspausdino ir pasiūlė rodyti parodose su ekspozicija. Paskui, prasidėjus „nesankcionuotoms“ akcijoms, nutariau integruoti netikėtose vietose, paslapčiom nustebinti publiką. Tik slaptumo mažai liko. Žadu tęsti. Kažkaip norisi tiems Anykščiams... Vis tik gimtinė...“ – taip savo sumanymus trumpai apibūdino pats menininkas.

„Nesankcionuotoji“ akcija – tai pirmasis R. Inčirausko meninis ženklas, dar vasarą sumontuotas ant tiltelio per Šaltupio upelį Anykščių senamiesčio pakraštyje, Vilniaus gatvėje. Jame įrašytas tekstas skelbia: „1959 metais po šiuo tilteliu dingo / knygelė apie Lenino vaikystę. / Radus pranešti: / incirauskas@gmail.com“.

Tai  buvo pirmasis iš trijų „didžiųjų“ vaikystės praradimų, kuriuose menininkui parūpo pažymėti metalo miniatiūra. Apie jį pats R. Inčirauskas pasakoja plačiau:

„1959 metais buvau Anykščių 1-osios septynmetės mokyklos antros klasės mokinys. Šalia mūsų klasės buvo biblioteka iš kurios privalėjau imti ir skaityti knygas. Pirmą kartą nuėjęs, nežinojau, ką rinktis. Bibliotekininkė padavė pirmą pasitaikiusią knygelę – kažką apie spaliukus (sovietinė vaikų organizacija). Parodęs mamai, buvau sukritikuotas, kad pasiėmiau neįdomią knygą. Ji pasiūlė paskaityti ką nors įdomesnio, pavyzdžiui, Haufo pasakas ar panašiai.
Nuėjęs į biblioteką, šį knygos pavadinimą pamiršau, tai bibliotekininkė savo ruožtu vėl man įdavė knygelė apie Lenino vaikystę. Kad mama vėl nekritikuotų, eidamas iš mokyklos, knygelę paslėpiau po šiuo tilteliu, manydamas rytoj nunešti į biblioteką.

Bet kitą rytą savo slaptavietėje tos knygelės neberadau. Užplūdo didelis sielvartas, bijojau apie tai prasitarti. Tik po kiek laiko mama pastebėjo mano liūdesį. Gavau papasakoti. Mama problemą išsprendė greit – nupirkusi kitą knygelę, nunešė į biblioteką vietoj prarastos. Bet man šita patirtis įstrigo visam gyvenimui. Atvykęs į Anykščius ir kaskart eidamas šiuo tilteliu, vis prisimenu...“

R. Inčirauskas ketina tęsti „vaikystės praradimų“ seriją – kažkur Anykščiuose atsiras dar pora ženklų, tai liudijančių.

Šalia ženklų, skirtų viešosioms erdvėms, šiemet jis sukūrė ir fotografui Izidoriui Girčiui skirtą „medalį“, kuriame įkomponavo dvi nuotraukas – I. Girčio autoportretą ir savo kūdikystės atvaizdą, I. Girčio darytą.

Pasak menininko, jis brandina idėją Anykščiuose, kur nors senamiestyje, įtaisyti ir didesnį ženklą šiam fotografui, bet savo lėšomis tokio kūrinio pagaminti neįstengs.

-anykstenai.lt