Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2019-06-27   Apie vieną kelionę Didžiosios Lietuvos takais, per atminties brūzgynus
 
 

Birželio 20–24 dienomis keturios dešimtys įvairaus amžiaus lietuvių, Vilniaus anykštėnų sambūrio pirmininkės Reginos Smetonaitės į vieną komandą surinktų, atliko tikrą istorinę misiją. Didžiosios Lietuvos istorijos tyrinėtojos Kovo 11-osios Akto signatarės Birutės Valionytės, fotoalbumų „Didžioji Lietuva“ autorės, nuolat uoliai instruktuojami, misionieriai vienu žygiu aplankė daugumą lietuviškosios istorijos ženklų senojoje Voluinėje ir Galicijoje – dabar šiaurės vakarų Ukrainoje.

Nuo Liubarto piliavietės Lvove.

Savo kelionę ir Joninių vakarą trečiajame pagal dydį (ir svarbą) Ukrainos mieste Lvove juokais tarpusavy vadinome „nacionaline ekspedicija už savo pinigus“, taip suprasdami, kad atliekame savo kraštui reikšmingą žygį – atsidurti Lietuvai svarbiose vietose ir jas savo akimis pamatyti.

O man vis atrodė, kad buvome tarsi pasiuntiniai, kuriems patikėta įvertinti svarbą ir likimą tų vietų, kurios neatsiejamos nuo Lietuvos istorinio kelio. Panašiai kaip gydytojai, atvedami prie paciento ir turintys jį apibūdinti, jo likimą bent jau nuspėti.

Jogailos statyta bažnyčia už tvoros.Todėl ir šį pasakojimą apie vasaros kelionę, kurioje kaip svarbiausias orientyras, nepaklysti laike padėjęs, mums buvo Lietuvos valdovų chronologinis sąrašas, rūpi pasakoti pagal vieną griežtą schemą: kodėl tai mums svarbu ir kas tos vietos laukia.

Liubomilis

Kodėl svarbu? 1412 m. pastatyta ir iki šių dienų iš esmės tokia pati tebestovinti mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia – paties Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos statyta, ir jo rūpesčiu, ir jo pinigais. Gal dėl to taip stropiai saugoma, kad vakare, kai pagaliau ją pasiekėme, tik pro aukštus šventoriaus tvoros vartus pasižiūrėti kliuvo.

Kas laukia? Tylus liūdesys auksu blizgančios miestelio stačiatikių cerkvės šešėlyje. Bet vis geriau, nei piliavietės dalia, kuriai vietoj karaliaus dvaro atminties dabar tenka saugoti tiktai Antrajame pasauliniame kare žuvusių kareivėlių atminimą.

Voluinės Vladimiras

Kodėl svarbu? Čia gyveno vyriausiasis Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus Lietuvos didysis kunigaikštis Vaišvilkas (kitaip dar Vaišelga, krikšto vardu Laurušas). Apie jo lemtį tiksliai žinoma, kad jis, 1267 m. nužudytas, kažkur po turistų kojomis šalia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų soboro iki šiol guli. Bet argi to negana, kad lietuviai galėtų šią vietą garbinti kaip tikrai žinomą seniausio Lietuvos valdovo kapavietę? Juk nei Mindaugo, nei po jo trumpai valstybę valdžiusio Treniotos palaidojimo XIII a. vietos dabar nebežinomos...

Kas laukia? Keista dviprasmybė: žvilgantis soboras ir išpuoselėta jo aplinka, o šalia – apleista, piktžolėmis užžėlusi ir nebelankoma unikali Vaišvilko piliavietė. Perskeltos istorijos jausmas, ir tiek.

Visas Voluinės Vladimiras – pano ant pastato sienos.

Zimnė

Kodėl svarbu? Kunigaikščių Čartoriskių palikimas – tai jie, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonys ir viena stipriausių XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių, 1460 m. pastatė iki šiol išlikusį mūrinį gynybinį vienuolyną. Nesvarbu, kad tarp vėlesnių pristatymų ir apstatymų jį jau sunku įžvelgti, bet ištakos šiuo atveju – svarbiausias dalykas.

Kas laukia? Rūpestinga globa – kol čia gyvens bent viena vietinė vienuolė, istorija bus saugoma, populiarinama ir primygtinai skelbiama. Tenai, Zimnėje, yra puikiausias pavyzdys, kam reikalingos šiuolaikinės vienuolijos, kurių gyvavimo paskirtį sunku įžvelgti. Jei ne seserys vienuolės, oriai ir stropiai atliekančios istorijos populiarintojų vaidmenį, šimtametis Lietuvos didikų paveldas taptų nebeįdomus ir apleistas – kaip daug kur kitur Ukrainoje.

Už mūsų – istorinės sienos.

Luckas

Lucko pilies kiemas nuo didžiojo bokšto.Kodėl svarbu? Dar 1320 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas Lucką paskelbė savo valstybės miestu, o po dviejų dešimtmečių – net ir pietine sostine. O jo sūnus Liubartas, nors ir netapęs Lietuvos valdovu, pradėjo statyti čia pilį, kurią bus lemta užbaigti jau Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Taip didieji Lietuvos valdovai čia paliko savo indėlį, kuris niekur neprapuolė iki šių dienų.

Kas laukia? Šviesi ateitis – bent taip liudijo mūsų gido Deniso akys, kai jis entuziastingai pasakojo Lucko pilies istoriją. Ir ne tik tą, kuri visuose šaltiniuose surašyta. Jo nesuglumino net kontrolinis klausimas, kiek laiptelių veda į didįjį bokštą – jis pats juos seniai suskaičiavęs, yra čia jų 114. O mūsų kelrodę Birutę Valionytę ypač pradžiugino didžiulis paveikslas ant pilies sienos, primenantis, kad čia 1429 m. buvo pirmasis žinomas Europos valdovų suvažiavimas. Lucko pilis tik ir laukia, kada Ukraina taps suvienytos Europos dalimi.

Olyka

Radvilų paveldas nyksta bežiūrint.Kodėl svarbu? Radvilų giminės tėvonija – tuo viskas ir pasakyta. Dar verta pridurti – daugiau kaip pusantro šimto šios giminės atstovų po mirties liko ilsėtis vietinės bažnyčios rūsyje. Ir visai nesvarbu, kad jų ramybė buvo sudrumsta, kaulai sumaišyti, – Radvilų garbė ir nuopelnai Didžiajai Lietuvai dėl to nesumenko. Kaip nesusinešiojo ir tiesus kaip styga akmenimis grįstas kelias į Olyką – tokio Radvilų palikimo Ukrainoje labiausiai pavydu.

Kas laukia? Liūdesys ir apmaudas – pirmiausiai žvelgiant į rūmus, kuriuose du šimtmečius, iki pat 1939-ųjų nacionalizacijos, gyveno Radvilų giminė. Dabar jų gyventojai – proto negalią turintys ligoniai ir nė kruopelės dėmesio kultūros paveldui neskiriantis juos prižiūrintis personalas. Jei ne susitikimas su vietos katalikų dvasininku Jurijum Pognerybka – beje, ketvirtosios kartos lietuvių Bobelių giminės palikuoniu, kuris globoja tai, kas dar liko iš religinio paveldo, – Olykos turtai būtų atrodę tragiškai.

Klevanė

Kodėl svarbu? Čia apie 400 metų gyveno ir pilį-rūmus puoselėjo kunigaikščiai Čartoriskiai – tie patys, kurių gyslomis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonių kraujas tekėjo ir dirbti valstybei skatino. Čia, jų privačioje pilyje, veikė net ir jėzuitų kolegija – jaunuoliai nuo XVII a. kelius į mokslą mynė.

Kas laukia? Griuvėsių nykimo amžius. Kai pastatus paliko ir kareiviai, ir vėliau čia reabilitavęsi alkoholikai, ir net paskutinieji čia veikusios sporto mokyklos moksleiviai, įspūdingo dydžio kunigaikščių rūmai, prapuolę augalijos apsupty, nyksta bežiūrint – gal dėl to šios pilies link jokių rodyklių jau nebėra. Be stogų likusios sienos ištvers gal dešimtmetį kitą. Vėliau čia atkeliausiantys Čartoriskių palikimo nebepamatys – kaip šiandien tarp griuvėsių nebematome senojo Vašuokėnų dvaro, kuriame per Pirmąjį pasaulinį karą Maironis klierikus ugdė...

Pilyje, kur didybe nebekvepia.

Net ir lietui lyjant Dubno pilis didinga.Dubnas

Kodėl svarbu? Kunigaikščių Ostrogiškių giminės, susiejusios Lietuvą ir Ukrainą ryškiausiais istoriniais ryšiais, mūrinė gynybinė pilis, pradėta statyti dar 1489 m. Nors vėliau ji ir perstatyta, bet užtat dabar yra geriausiai išlikusi Didžiosios Lietuvos bastioninė tvirtovė Ukrainoje.

Kas laukia? Istorinis šansas – išlikti ir liudyti. Kompleksas, pristatomas kaip didžiulis muziejus, valosi nuo architektūrinių apnašų, jį apaugusių daugiausiai sovietmečiu, ir teikia vilčių, kad čia dar ilgai apie lietuvių kovas su totoriais ar Maskvos kariuomene bus kalbama ne plikais žodžiais, o žvelgiant į autentiškus įspūdingo dydžio ir konstrukcijos bastionus.

Mlynivas

Kodėl svarbu? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės grafų Chodkevičių giminės, šiaip jau Gudijoje daugiau savo pėdsakų palikusios, žymiausia rezidencija Ukrainoje. Nuostabioje vandenų apsuptyje ji buvo plečiama nuo XVIII a. pabaigos, paskui susitraukė per XX a.

Kas laukia? Permainos, tik nežinia, į kurią pusę. Išlikusiame vieninteliame rūmų fligelyje veikia muziejus, nusitiesęs patogų trinkelių taką prie savo patalpų, o parke šalia rūmų garbingiausią vietą užėmė rašytojo Taraso Ševčenkos, niekuomet su Chodkevičiais reikalų neturėjusio, paminklas. O, kad Lietuvoje kada nors tiek Antano Baranausko paminklų visur stovėtų, kiek dabar šis Ukrainos rašytojas kiekviena mieste pagerbtas!.. Dar aplink tuščiuose sunykusio parko plotuose visokių medelių prisodinta, šalia kurių senoji guoba, menanti XIX a. rūmų gyventojus, jaučiasi tarsi per ilgai užsilikusi iš nebesugražinamos praeities.

Betono trinkelių takeliu per senąją dvarvietę.

Mežyričas

Kodėl svarbu? Jau minėtų kunigaikščių Ostrogiškių giminės turtas, dar 1386 m. gautas kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos jiems skirta dovana. Paskui šimtmečius augintas, kiekvienai kunigaikščių kartai vis savo indėlį čia paliekant. Ir viskas išliko – net ir tas paslaptingas statinys šalia komplekso, dabar įvardijamas kaip signalinis kaminas, kokių niekur kitur nebepamatysi. Užkūrei laužą stoginės viduje, ir dūmai aukštai į padangę toli matomą žinią nuneša...

Kas laukia? Visai nebloga kaip ir Zimnės vienuolyno dalia – tik vienas skirtumas, kad čia tą pačią misiją vyrų vienuolija atlieka ir, reikia manyti, dar ilgai ją tęs. Kai žiūri į išpuoselėtą gėlyną tarp Ostrogiškių giminės klestėjimą menančių sienų, nė minčių nekyla vienuolius veltėdyste kaltinti – šiuolaikiniame vienuolyne ne tik meldžiamasi ir išmaldos prašoma.

Šalia pastato, kurio paskirtis tik nuspėjama.

Ostrohas

Pilis saugo Ostrogiškių giminės didybę.Kodėl svarbu? Kunigaikščių Ostrogiškių tėvonija. Jie čia kūrėsi, pilį statė tiek Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, tiek ir Vytauto laikais. Ir visai nebesvarbu, kad 1620 m. vyriškoji šios giminės linija visiems laikams baigėsi, sūnų nelikus. Būtų gana net ir vienintelio apie 1460 m. čia gimusio ir užaugusio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono (vyriausiojo kariuomenės vado) Konstantino Ostrogiškio, kad šitos giminės vardas būtų minimas taip pat pagarbiai, kaip ir didžiųjų kunigaikščių vardai.

Kas laukia? Stabilumas pakeliui į Vakarus. Antrą šimtmetį Ostroho tvirtovėje veikia muziejus, kurio ekspozicija, per kelis aukštus pasklidusi, yra pati muziejiškiausia – galima pamatyti viską taip pat, kaip tai buvo rodoma nuo XX a. pradžios. Vienintelis skirtumas – visa informacija ekspozicijoje pateikiama tik dviem, ukrainiečių ir anglų kalbom, apie rusų kalbą – nė užuominos. Muziejus net skelbia, kad rusų kalba ekskursijos nerengiamos, o gidė, lietuviams apie Ostrogiškius rusiškai pasakojanti, nors ir kalbėjo be akcento, vis stengėsi ukrainietišką žodį it švelnų ir kvapnų prieskonį į savo kalbą įterpti.

Kremenecas

Kodėl svarbu? Čia savo pėdsakus paliko didieji valdovai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pradėtus pilies statybos darbus tęsė Didysis Vytautas ir tik po šimtmečio nuo statybų pradžios juos baigė Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca. Po viso to net ir nebesvarbu, kad šitą pilį dar 1648 m. kazokai nebeatstatomai sugriovė – tie griuvėsiai ant aukštos keteros, tarsi virš miesto pakibusios, iki šiol įspūdingi ir pagarbos verti.

Kas laukia? Ori senatvė. Net ir tuomet, kai iš tos pilies beliks tik du paskutinieji akmenys, sumūryti už juos pačius tvirtesniu kalkių skiediniu su medumi ir kiaušiniais, čia bus verta užkopti į kažką tyliai pažiūrėti, prisimenant pilies statytojus. Tai vienas iš retų atvejų, kai žvelgiant į griuvėsius, nejauti jokio apmaudo ar gailesčio. Užtenka pavienių autentiškų sienos fragmentų, kad jie Kremeneco kraštovaizdyje būtų iškalbingesni už bet kuriuos kitur pabandytus atkurti istorijos liudininkus.

Piliavietė, kuriooje jaučiama ori senatvė.

Višniovecas

Už pasivaikščiojimą šioje dvarvietėje vis dėlto nesumokėjome...Kodėl svarbu? Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnaus Kaributo dar XIV a. pabaigoje čia pradėtos lietuvių kilmės kunigaikščių Višnioveckių giminės lopšys. Jis čia išaugino ir vieną iš vėlyvesnių valstybės valdovų – 1669 m. į Abiejų Tautų Respublikos sostą ketveriems metams atsisėdusį Mykolą Kaributą Višnioveckį. Jei lietuviams ši giminė mažiau žinoma ir gerbiama, tai Voluinėje Višnioveckiai garsūs ir atmenami dėl reikšmingų darbų savo valstybės labui. Jų giminės palikimas – ne tik įspūdingo dydžio rūmai, prie kurių statybos net ir Radvilos pirštus prikišo, bet ir poros šimtų hektarų ploto parkas šalia. 

Kas laukia? Geros perspektyvos. Rūmai gyvi ir vis gražėjantys, šalia jų ant šlaito prisiglaudusi cerkvė, giminės palaikus sauganti, irgi auksu tviska. Ir jeigu kiekvieno lankytojo, pro vartus užsukančio, jau dabar už apsilankymą skubama 80 grivenų (apie 2,75 euro) paprašyti – vadinasi, dvaras tiktai kils ir giminę toliau garsins!..

Zbaražas

Kodėl svarbu? Dar vienas Višnioveckių giminės mums paliktas turtas – 1630 m. užbaigta statyti ir iki šiol beveik sveika tebestovinti gynybinė (bastioninė) pilis su viduje tuo pačiu laikotarpiu pastatytais rūmais. Istoriškai ne tiek mums, lietuviams, reikšminga, kiek vis vien gražu akims paganyti.

Kas laukia? Vis didėjanti (ypač lenkų) meilė šios giminės palikimui. Žinant, kad sovietmečiu ši pilis buvo apleista ir palikta griūti, o dabar jau spėta ne tik sutvarkyti, bet ir įrengtas didžiulis muziejus – ko geresnio begalima tikėtis? Erdvi asfaltuota aikštelė šalia pilies – tik eilinis subtilus paliudijimas, jog čia turistų jau dabar gausiai važiuojama.

Lenkų turistai šią pilį tikrai išlaikys.

Zoločivas

Pilies įspūdis nuo pakeliamojo tilto prasideda.Kodėl svarbu? Dar vieno Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio, XVII a. pabaigoje daugiau nei du dešimtmečius valstybę valdžiusio, tėvonija. Būsimajam valdovui buvo dar tik penkeri metai, kai jo tėvas čia pastatė pilį, kurią turkams sugriovus, jau jam pačiam teko iš naujo atstatinėti, karališką rezidenciją sau įsirengiant.

Kas laukia? Prasmingas gyvavimas. Po to, kai 1979 m. iš pilies komplekso buvo iškraustytas net 140 metų čia veikęs kalėjimas, karališkajai rezidencijai vėl grąžinamas jos patrauklus įvaizdis. Net ir tuomet, kai komplekso durys dar būna nesvetingai užvertos ankstyvo ryto lankytojams, į akį krenta puikiai, iki smulkmenų atkurta senojo pakeliamojo tilto konstrukcija. Yra vilties, kad Sobieskiai, savo rezidenciją aplankę, jos dabartimi liktų patenkinti – joje net ir Kinų rūmai čia atstatyti, juose jau penkiolika metų kinų kultūros muziejus veikia, kaip buvo ir Sobieskių laikais. Betrūksta tik kokio šimto tūkstančių turistų iš Kinijos eiliniam savaitgaliui. Neabejokime – bus.

Pidhirciai

Kodėl svarbu? Nuo XVII a. vidurio tebestovintys įspūdingo dydžio rūmai, ko gero, buvo per didelis kąsnis juos bandžiusiems išlaikyti savininkams, todėl ėjo iš rankų į rankas. Šalia kitų savininkų juos kiek laiko valdė ir Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis, o paskutinį šimtmetį iki nacionalizavimo 1939 metais – dar viena garsi Gediminaičių giminė Sanguškos. Jeigu kam negirdėtos rūmus stačiusių ar juose gyvenusių didikų giminės – pakanka atminti, kad šis kompleksas, įskaitant ir erdvia alėja su rūmais jungiamą bažnyčią, – bene didžiausias ir gražiausias Vidurio Europoje.

Kas laukia? Kantrybė. Išsikrausčius ilgai čia veikusiai sanatorijai, perdavus rūmus Lvovo nacionalinei dailės galerijai, o bažnyčią grąžinus tikintiesiems, čia sprogsta pirmieji daug žadantys pumpurai. Jau atnaujintas rūmų stogas, jau atsirado lankytojo bilietas už 50 grivenų (beveik už 1,75 euro), leidžiantis užsukti į apytuštį rūmų pastatą, pasivaikščioti milžiniškomis lauko terasomis ir balkonais. Vietiniai gyventojai jau pasodino vardinius giminių medelius atgimstančiame šventoriuje, o suvenyrų turgelis praturtintas mokamu tualetu. Viskas tik į gera – objektas ima uždirbti pinigus, todėl ir pats augs, gražės.

Akimis neaprėpiama didybė.

Žalio kraštovaizdžio iškyšulys.Oleska

Kodėl svarbu? Pilis, menanti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikus, jo sūnaus Liubarto XIV a. viduryje valdyta, paskui iki puošnių rūmų išaugusi. Ir dabar vienodai žaliame Priekarpatės kraštovaizdyje ji kyšo lyg išnėrusi iš seniai prabėgusių laikų. Ir dar – čia apsilankius, eilinį kartą verta nulenkti galvą Sobieskiams, prieš tris šimtmečius jai dabartinį pavidalą suteikusiems.

Kas laukia? Garbė – ir piliai, ir jos valdytojams. Tik šioje pilyje kieme sutiktas pilvotas bajorų raštininkas į kairę ir į dešinę dalija (kaip ir seniau, ne už ačiū) „bajoriškuosius“ kilmės dokumentus. Šios pilies vaizdai atpažįstami iš istorinių kino filmų – kadaise čia ir muškietininkai prieš kino kameras špagomis mojuodavo. O tai, kad gana turtingoje pilies muziejaus ekspozicijoje dar ir Barboros Radvilaitės biustas eksponuojamas, prie jo net ir fotografuotis galima, tenka pripažinti – dabartiniai pilies valdytojai moka šiuolaikinėmis verslo ekonomikos sąlygomis prasigyventi.

Senoji Silė

Kodėl svarbu? Dar vienas kunigaikščių Ostrogiškių įspūdingo dydžio palikimas – gardinė gynybinė pilis, kurios sienos mena XVI a. meistrystę ir kovas. Molio plytų mūras, jau trečią šimtmetį paliktas nykti, vis dar užsispyręs stovi, kur stovėjęs, net per visą pilies perimetrą. Nors aplink jokio ženklo apie tai, kas čia per pilis, jau vien dėl išlikusio vaizdo ši vieta verta pagarbos ir lankymo.

Kas laukia? Neišvengiama baigtis. Pro simbolinius pilies vartus, kurių jau niekas ir niekada nebeuždaro, į vidų dažniau už turistus genami ganyti vietinių Senojo Kaimo gyventojų gyvuliai. Pilies mūro sienas greičiau nei gamta ardo pro šalį dundantys traukiniai. Ostrogiškių palikimo neįveikė nei kazokai, nei turkai, bet įveiks apmaudi ir betikslė kasdienybė.

Senojo mūro akistata su šiandienos išbandymais.

Išllikusi pilaitė savo šlovės dar sulauks.Sviržas

Kodėl svarbu? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai Sviržskiai, kilę iš kito Sviržo, esančio prie Naručio, dar 1430 m. čia pasistatė pilį ir įrengė rezidenciją. Žinoma, vėliau jų palikimas buvo griaunamas ir bvėl atstatomas. Belieka pasidžiaugti tuo, jog ji stovi tokia pati nuo XVII a., kai grafas Aleksandras Cetneris gynybinę pilį perstatė į rezidenciją, ir iki šiol gali priimti svečius, jei tinkamu laiku į jos vartus pasibelsi.

Kas laukia? Proveržis. Ateis laikas, kai tokia kelis šimtmečius išsaugota rezidencinė pilaitė taps vėliau už mus gyvensiančių istorijos gurmanų džiaugsmingu atradimu. Ypač turint omeny ją supantį vandenų ir žalumos foną bei puikią renginių erdvę senojoje piliavietėje.

Žulkvė

Kodėl svarbu? Dar viena Lenkijos valdovo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio „investicija“ gimtajame krašte – karališkoji rezidencija, nuo XVII a. pabaigos buvusi su dideliu parku ir sodu. Labiau nei patys pilies pastatai miestelyje sužavi ir nustebina tiesiog milžiniška aikštė buvusioje piliavietėje.

Kas laukia? Netikėtumas. Pabandykime įsivaizduoti, kaip pasikeistų pačiame Ukrainos pasienyje šalia Lenkijos prisiglaudęs miestelis, išsaugojęs kelis šimtmečius puoselėtą pilį ir turintis tokią erdvią miesto tipo piliavietę, jei suvienytoje Europoje tarp šių valstybių neliktų erzinančios ir laiką gaišinančios sienos...

Piliavietė stebina erdvėmis.

Lvovas

Lvovas auksu tviska ir sutemus.Kodėl svarbu? Miestas, kuriame nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnaus Liubarto laikų prasidėjo ir kelis šimtmečius tęsėsi lietuvių ir lenkų didikų kovos dėl politinės bei ekonominės įtakos. Jame dabar labiau kvepia Europa, nei slavišku paveldu (kol nesigilini į inžinerines smulkmenas ir vietinių žmonių elgesio įpročius). Pagaliau – tai miestas, kurio neįmanoma pažinti per kelių valandų ekskursiją ristele tegu ir paskui lietuviškai kalbančią Veroniką iš Vilnijos krašto. Tačiau tik čia įmanoma atsidurti ypatingoje vietoje – 413 metrų virš jūros ir bene pusantro šimto metrų virš aplinkui regimo miesto, užkopus į simbolinę piliavietę.

Kas laukia? Klestėjimas. Lvovas turi istorinių vertybių, kurios įdomios visam pasauliui, ir yra itin patogioje vietoje – tiek Europos politiniame, tiek ir fiziniame žemėlapyje. Čia yra ir bus matomas Priekarpatės stepių ir Karpatų priekalnių susitikimas, dviejų jūrų – Baltijos ir Juodosios – vandenskyra bei dviejų pasaulių – slaviškojo ir vakarietiškojo – paribys, leidžiantis palyginti juos greta. Bent kol kas.

Tautvydas KONTRIMAVIČIUS

PS. Apie nakvynę kaimo turizmo sodyboje prie autostrados, viešbučiuose kiekvienam asmeniškai patiekiamą iš anksto užsakytų pusryčių lėkštę, vietinio konjako kainas bei ukrainietiškų barščių įvairovę neberašau. Šalia to, kas buvo unikalu, visa tai yra tik šiandieninės Ukrainos kasdienybė – tokia, kokia ir gali būti valstybėje, kur dabarties laikas teka gerokai lėčiau, nei pas mus.

Autoriaus nuotraukos

 
 
    Atgal...