Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2019-11-19   Pro memoria. Metalo dailininkas Jonas Žukas
 
 

2019 m. lapkričio 18 d. Mikieriuose (Anykščių r.), eidamas 80-uosius metus, mirė metalo dailininkas medalininkas Jonas ŽUKAS (1940–2019).

A+A Jonas Žukas

Menininką artimiau pažinę anykštėnai, šią žinią išgirdę, dabar pirmiausiai prataria: „Jis išėjo susitikti su Aukse“.

Pastaruosius septynerius metus vienišas Mikierių sodybos gyventojas tyliai ir kantriai ėjo susitikti su anksčiau mirusia žmona. Tuos metus jis nugyveno be jokios baimės galvoti apie neišvengiamą mirtį. Pasidžiaugdamas dar viena diena Šimonių girios prieglobstyje, pasiguosdamas, kad ta diena kartais per ilgai užtrunkanti.

Bet dažniau – patylėdamas ir pasilikdamas sau visa tai, ką visą gyvenimą buvo linkęs saugoti kaip gyvenimo pilnatvę sudarančias paslaptis. Jis buvo ir išliks atmintyje kaip šiek tiek nereali, tarsi iš kito pasaulio atplaukusi ir vėl ten pasitraukusi asmenybė.

Aplinkui jo asmenį viskas buvo netikra. Pirmiausia – jo pavardė, skirta pasislėpti nuo praeities, kai tikroji prigimtis pokario metais galėjo būti pražūtinga. Ir jo tikroji gimimo data, kurią pats Jonas sužinojo, gyvenimui gerokai per pusę persiritus, kai jau buvo susitaikęs su kita. Ir net profesija, kurią įvardinti pats kartais neapsispręsdavo – nebemokantis groti muzikas jis pagal diplomą ar nediplomuotas dailininkas pagal patirtį ir pomėgį?..

Ir tą dieną, kai jo neliko, nežinia, ar nepasitraukė iš mūsų pasaulio jo atrastos technologijos, lyg stebuklai keliems dešimtmečiams šmėkštelėjusios Lietuvos medalininkų orbitoje?.. Tai, ką mokėjo Jonas Žukas, tai, kas buvo sukurta ir išbandyta jo sveikatos ir gyvenimo kaina, galbūt ir liks tik grupelei bičiulių suprantama meno istorija be ateities.

Nueisime į Šilagalių kapinaites, kur ant vienos rankos pirštų galime suskaičiuoti prižiūrimus kapus. Pastovėsime ten, kur susitiko Jonas ir Auksė, paklausysime tylaus pušų kuždėjimo.

Bene išgirsime tenai, ką dar norėtų mums pasakyti žmonės, tyliai ir oriai keliavę tarsi kartu su mumis, bet tarsi šalia ir net būdami kiek pakilę virš žemės dulkių, virš kasdienybės. Gyvenę taip, kad kasdienybės būtyje jiems nesijaustų nei santvarkų kaitos, nei politikos virsmo, nei ekonominių sunkmečių. Gyvenę taip, tarsi nuolat regėtų savo laimę, kitiems nematomą, ir tikėtų savo Amžinybe, kuri niekuomet neišskiria.

Tautvydas Kontrimavičius

J. Žukas lapkričio 19 d.  nuo 10 val. pašarvotas Anykščių laidojimo namų didžiojoje salėje.  Karstas išnešamas lapkričio 20 d. po 10 val., 11 val. Šv. Mišios Andrioniškio bažnyčioje, laidojamas Šilagalių kaimo kapinėse.

 
 
    Atgal...