„ANYJKŠČIŲ JONO BILIŪNO GIMNAZIJA“ – šviežut šviežutėlė, visa dažais kvepianti, tik vakar atkeliavusi knyga, skirta mano mokyklos šimtmečiui. Gintaro Ražansko po kruopelytę surankiota, sudėliota, išgyventa, išjausta...

Skaitysiu. Turiu dar kartą perversti, paglostyti viršelį, pažiūrėti nuotraukas... Nes man tai yra dar vienas susitikimas su Tėvais, su vis tolstančiu jų pasauliu ir su savo vaikystės ir paauglystės pasauliu, su jų kolegomis ir savo mielais Mokytojais. Tai dar vienas patvirtinimas, kad mokykla − ne vien eilinė darbovietė, o šis tas daugiau, gal net lemtingas pasirinkimas, pakviečiantis tik jo vertus...

Šitą knygą turėtų skaityti ir tie, kuriuos žavi datos ir faktai – o jų čia begalės. Apie viską. Istorinius laikmečius, mokyklos gyvenimo etapus, mokytojų ir mokinių kaitą, pastatų istorijas, įvykius, iššaukiančius vienas kitą. Gintaras metai iš metų vaikšto pas buvusius mokytojus ir mokinius, kalbasi, klausia, atranda, tikslina, užrašo... Kapstosi archyvuose.

Tikras perliukas faktų mėgėjams bus visų 1920−2020 m. dirbusių/dirbančių mokytojų sąrašas – o jų būta net 552! Man labai graži žydų tradicija garsiai skaityti vardus – ištari vardą ir prišauki žmogų iš nebūties, jis nebelieka užmaršty. Kažką panašaus padarė ir Gintaras, nusprendęs įvardyti visus mokytojus. Dabar jie visi šypsosi nuotraukose, prabyla patys ar šmėkšteli kitų prisiminimuose... Bet jie visi YRA. Ir dabar jau bus.

Tai faktai, bet už jų slepiasi ištisi gyvenimai. Todėl knygą turėtų skaityti ir tie, kas mėgsta stiprias gyvenimiškas istorijas, kurie ieško knygų, paremtų tikrais įvykiais. O čia viskas tikra. Tikros istorijos apie mokytojų ir mokinių kelius, atvedusius į mokyklą ir iš jos išvedusius, apie neįtikėtinai pasisukusius likimus ir  apie žmogiškąsias aistras, apie ribines situacijas, patikrinančias vertybes, ir apie jaukią kasdienybę, apie gėrio pergalę ir apie nenuspėtas tragedijas. Išties geriau už bet kokį romaną!

Netraukia skaityti? Tada knyga tiems, kas mėgsta žiūrėti nuotraukas, mėgsta jose ieškoti savęs ar pažįstamų veidų. Nuotraukų labai daug, jos informatyvios, iškalbingos, įdomios. Jos – lygiavertės istorijos pasakotojos, vedančios per visą šimtmetį. O pažįstamų jose tikrai rasite, nes Gintaras sudėjo visų 77 laidų nuotraukas! Perverskite jas ir susitiksite su savimi, savo klasiokais, savo vaikais ar tėvais, gal net seneliais... Linksmas ar graudus tas susitikimas bus, kas žino...

Dar reikėtų šitą knygą paimti ir tiems, kam atrodo, jog mokytojai nieko neveikia, turi daug atostogų, dirba pusę dienos ir visaip ten... Bent jau direktorės Regina Drūsienė tekstą apie šių dienų mokyklą perskaityti. Likau priblokšta, kiek visko toj gimnazijoj vyksta: projektai, seminarai, visokie konkursai, visur dalyvauja, net ne visada suprantu kur, visur laimi... Vienintelė mintis – tai kada jie dar tas pamokas veda, nekalbant apie tai, kada viskam ruošiasi... Neperdedu – įspūdinga!

Ir dar tiems, kas šiais laikais bando mokyklą parodyti kaip prievartos, nelaisvės namus, kur reikėjo, reikia tik kovoti, gintis, slėptis. Be abejo, būta visko – kaip ir visur. Bet skaitai atsiminimus, mokytojų ir jų mokinių, ir jauti – kiek šviesos, kiek šilumos iš jų srūva, kiek savotiško graudulio ir nostalgijos, kiek žinojimo, kad viskas čia – ir mano...

Tiesiog skaitykit. Verta.

Rasa BRAŽĖNAITĖ