Mano septyniasdešimtojo kovo sniegas, kurio platybėse pavasaris grumiasi su žiema, kame žmonėms duotas laikas susilieja su Visatos šviesmečiais, jau nebėra akinančiai skaidrus. Žinau, kad gausėjant tamsiems lopinėliams, ima stigti tikrumo, ar nesistengiau iškilti virš tiesos, ar nesusigundžiau siūlymais dalyvauti atavistinės tuštybės apipjaustymuose? O kol kas belieka išmokti džiaugtis perpus sumažinta kelionės bilietų kaina.

Romano redaktorė Rita Juchnevičienė:

Ką reiškia sužinoti, jog ateidamas į šį pasaulį, atsinešei ne tik galvą, kojas, rankas, meilę moterims, bet ir uodegėlę, kurią replėmis nužnybo kūdikius priimanti akušerė, ir kad ši uodegėlė ilgainiui nulems tavo karjerą? Lietuvos rašytojų sąjungos nario, septyniolikos knygų autoriaus Kęstučio Arlausko naujo romano “Batvydo Varno atavizmas” struktūrinė inercija, skaitytoją nešanti per empyrinę kasdienybę, netikėtai pasuka humoro, satyros, netgi šaržo keliais. Išorinio ir vidinio dūko kupinas pagrindinis romano herojus tarsi priešpastatomas epiškai ramiems, blaiviai mąstantiems kai kurių ankstesnių K. Arlausko kūrinių personažams.

Septyniolikmetis skaitytojas Julius Kontrimavičius:

Įsimintina knyga. Perskaičiau ir likau patenkintas. Man ši knyga padėjo suvokti sovietinės Lietuvos žmonių gyvenimą, kai radau joje ne tik autentišką, bet ir patrauklų pasakojimą.

O viskas prasidėjo, kai smalsumas paskatino perskaityti pirmąją kūrinio pastraipą. ("Šį kovo ketvirtadienio rytą per nosies šnerves ropodama mane pažadino musė, tada aplinkui be perstojo zvimbdama, iš manęs veikiausiai juokėsi. Nuogalių pilnus sapnus galvos atsarginėn kišenėn įbrukęs, klozeto gelmėse palaidojau spirą, tada pilvo dujomis taip sudrebinau orą, kad brolio kepurė ant sienoje styrančios vinies nukrito. Dvynys Butvydėlis, kuris kunigaikščio vardą nešioja, štai trina dantis mėtinės pastos glitėsiais, o senas skrabalas tėvas, kaip subinėn įžnybtas, be perstojo čiaudėt pagavo...")

Mano dėmesį patraukė rašytojo stilius: laisvas, originalus, bet, svarbiausia, – ironiškas, retkarčiais netgi su sarkazmo prieskoniu. Su pašaipa žvelgiama į buitį, tad kiekvienas skaitytojas pradės kitaip suvokti savo aplinką. Knygoje apimamas keliasdešimties metų laikotarpis: nuo XX a. vidurio iki amžiaus pabaigos. Tai sovietinės okupacijos metai Lietuvoje, tačiau per šią santvarką nesustodamas praslysta herojus. Batvydas Varnas į gyvenimą žiūri pro pirštus, laiko jį tik vienu iš likimo išbandymų.

O jo gyvenimas pilnas netikėtumų, komiškų situacijų, kuriose herojus nepasimeta dėl savosios (atavistinės?) prigimties. Patekęs į likimo iškastą duobę, jis išsisuka, pasinaudojęs brolio dvynio Butvydo mokslų diplomu. Dėl jų panašumo ir Batvydo originalumo herojus įsitvirtina aukštose pareigose ministerijoje. Tačiau Batvydas – stipri asmenybė, turinti savo tikslus ir jų pasiekianti. Romane atskleidžiama, kaip Batvydas suvokia ir įveikia gyvenimo jam primestus išbandymus, kaip kyla nelygiais karjeros laiptais, kaip jo gyvenimą įtakoja moterys ir kokia reikšmę jo gyvenime turi ta nukirptoji uodegėlė...

-anykstenai