Vasario 28-ąją šalies gyventojai, geriausiai parašę Nacionalinį diktantą pirmajame ture savivaldybėse, varžėsi raštingumo konkurse Vilniuje. Nors anykštėnai ir aktyviai dalyvavo sausio 24-ąją vykusiame Nacionalinio diktanto pirmajame ture, tačiau į finalą patekti nebuvo lemta nė vienam. Bet viena anykštėnė sulaukė ypatingo finalo rengėjų ir dalyvių dėmesio.

Iškart po Nacionalinio diktanto finalinio turo Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko didžiulis šventinis vakaras, kuris prasidėjo neįprastu tekstu:

"Mielieji, prašau netaisyti mano darbo. Tai nebuvo diktantas...

Pabandysiu nupasakoti, ką patyriau per tas keliolika minučių. Teksto turinys sukėlė jausmų audrą, kuri neklausė nei mano valio, nei proto. Žodžiai manyje virto vaizdais...

Esu Partizano dukra. Kai Tėtis žuvo, likau labai maža, tačiau ilgesys, meilė, troškimas nors akimirką Jį pamatyti dabar plūdo ašaromis į akis, kuriose, tarsi filme, šmėžavo vaizdai: kraujo klanas, kūnas ant gatvės, žvyrduobė...

Gimtoji kalba – ne tik žodžiai ir kableliai. Aš nepajėgiau suvaldyti virpančios rankos, nors mintyse tramdžiausi: "Tai tik tekstas, nusiramink, rašyk, nesustok, rašyk..." Atkakliai rašiau, negalvodama nei apie nosines, nei apie kablelius. Vieną akimirką pamečiau tekstą, praleidau ir vėl rašiau. "Užbaik, nepasiduok, nesustok!" – vis kartojau mintyse.

Gimtojo žodžio galia padeda mums pasijusti vienos tautos vaikais, perduoda per amžius sukauptą energetinį kodą, kuris suvienija visus Pilėnams, Baltijos keliui, Laisvei.

Jausmai nemiršta, išlikom, išliksime, kol girdėsime gimtąją kalbą..."

Susidomėję ir su jauduliu Nacionalinio diktanto organizatoriai ir dalyviai klausėsi šio teksto, kurį parašė  iškart po diktanto pirmojo turo kaip atsiprašymą už klaidas ir nusiuntė savaitraščio "Atgimimas" redaktorei Indrei Makaraitytei anykštėnė pedagogė, Anykščių rajono tarybos narė Aldona Daugilytė.
  
Ji, dalyvaudama pirmajame Nacionalinio diktanto ture, kaip ir kiti anykštėnai, norėjo pasitikrinti savo lietuvių kalbos rašybos žinias. Tačiau rajono savivaldybės salėje, klausydama diktuojamo teksto ir jį rašydama, labai jaudinosi.

Vėliau mokytoja žurnalistams prisipažino, kad Vytauto V. Landsbergio tekstas "Partizanai" ją be galo paveikė, tiesiog strigo į pačią širdį ir po daugelio metų priminė jos šeimos tragediją.

Aldonai tebuvo tiktai dveji metukai, kai ji neteko savo tėvelio partizano. Tai atsitiko per Visus Šventuosius – 1944 metų lapkričio 1-ąją. Aldonos tėvas tądien nuėjo aplankyti savo tėvų, gyvenančių Vyžuonų valsčiaus Černaučiznos kaime. Tai pastebėję, blogi kaimynai pranešė "stribams". Šie kartu su garnizono kariais apsupo trobą ir partizaną nušovė...

Rašytojo Vytauto V. Landsbergio tekste buvo pasakojama apie Lietuvos partizanų išniekintus kūnus, pamestus Dzūkijoje, ant Merkinės miestelio grindinio. Aldonos Daugilytės tėvo išniekintas kūnas buvo numestas prie "stribynės" pastato Vyžuonose. Paskui jo bei dar kelių kitų partizanų palaikai buvo sumesti į žvyrduobes ir užkasti.

Po gero pusmečio, pasinaudojus proga, kai buvo laidojama viena mirusi moteriškė, Vyžuonų kapinėse palaidotas ir Aldonos tėvas. Skubiai iškasti palaikai buvo įdėti į karstą ir palaidoti šventintoje kapinių žemėje. Kadangi vyko kitos laidotuvės, buvo daug žmonių, niekam ir nekilo jokių įtarimų, kad kartu laidojamas ir partizanas. Pasak Aldonos Daugilytės, tokiomis progomis naudodavosi ir kitų partizanų artimieji, laidotuvės vykdavo paskubomis, paslapčiomis, netgi naktimis, baiminantis "enkavedistų" ir "stribų". Todėl kartais prie ką tik supilto kauburėlio atsirasdavo ir kitas, taip iš dviejų pasidarydavo tarsi vienas kapas arba, patamsyje kasant duobę naujam kapui, šalia esantis kapo kauburėlis būdavo netyčia išlyginamas.

"Ramu širdyje tiktai, kad tėvelio palaikai ilsisi šventoje vietoje – kapinėse, nors tikroji jo kapo vieta ir nežinoma. Žinau, kad tose kapinėse daug tokių nežinomų partizanų kapų. Bet gerai, kad nors yra kur pasimelsti, ašarą nubraukti", – pasakojo šių eilučių autoriui rajono Tarybos narė, Debeikiečių bendrijos pirmininkė A. Daugilytė.

Ji tuomet buvo dar visai maža, kitiems šeimos nariams nebuvo galimybės kapeliu pasirūpinti. Tragiška tėčio žūtis labai paveikė ir jo žmonos, Aldonos motinos, sveikatą, daug vargo ir sunkumų teko iškentėti kitiems jų šeimos nariams... Todėl tas Nacionalinio diktanto tekstas apie partizanus šią anykštietę labai sujaudino ir priminė šiurpias pokario metų dienas, liūdną vaikystę, artimų žmonių skaudžius likimus...

Skaitydama anykštėnės A. Daugilytės laišką, viena iš tradicinio Nacionalinio diktanto organizatorių laikraščio "Atgimimas" redaktorė I. Makaraitytė labai susidomėjo šia gyvenimiška istorija ir pakvietė mokytoją į baigiamąjį šventinį vakarą. Ir dargi jaudinančiomis laiško eilutėmis buvo pradėtas įspūdingas renginys Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.

Anykščių krašto politikė, pakviesta į baigiamąjį vakarą ir Nacionalinio diktanto apdovanojimų ceremoniją, net nesitikėjo tokio jaudinančio dėmesio ir dalyvavusių žmonių palaikymo. Ypač buvo džiugu, jog domisi, palaiko, suvokia, kad yra skolų, kurias gyvieji atiduoda už nelaiku išėjusius, jaunoji karta... 

Vytautas Bagdonas