Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2009-03-26   Anykščių bibliotekoje – su kraštiete apie Antiką ir dabartį
 
 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, remiama Kultūros ministerijos, vykdo projektą "Skaityk su vertėju". Knygų vertimų aptarimų ciklas "Skaityk su vertėju" sumanytas kaip mobilus projektas, kurio metu grožinės literatūros vertėjai keliauja su savo renginių programomis po Lietuvos miestų viešąsias bibliotekas. Vertėjai kalba ne tik apie knygą, jos autorių, bet ir apie savo santykį su versta knyga, apie vertėjo darbą ir reikšmę, vertimo kokybę.

Kovo 25 dieną  Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su humanitarinių mokslų daktare, vertėja Dalia Dilyte-Staškevičiene. Renginį moderuoti mūsų viešnia paprašė buvusio savo studento, "Lietuvos ryto" korespondento Anykščiuose Tautvydo Kontrimavičiaus.

Tautvydas susitikimą pradėjo labai žaismingai: "Pristatau du svečius: itin įdomų žmogų, kažkada vadovavusį Romos imperijai, savo gyvenimu nusipelniusiu, kad apie jį kalbėtumėm ir praėjus 2 tūkstančiams metų po jo mirties, – Lucijų Anėjų Seneką ir dvigubą mūsų kraštietę, kilusią iš Anykščių rajono Kraštų kaimo, humanitarinių mokslų daktarę Dalią Dilytę-Staškevičienę".

Pokalbio ašimi buvo pasirinkti Lucijaus Anėjaus Senekos "Laiškai Lucilijui". "Kodėl gi mes visa tai skaitome ir kuo vertingi Antikos tekstai?" – klausė T. Kontrimavičius mūsų viešnios.

"Galima trumpai atsakyti: todėl, kad Antikos kultūra – Europos kultūros pagrindas. Norint suvokti net mums taip artimą K. Donelaitį, reikia žinoti Antiką. Antikoje gimė visi kiti žanrai. Nūdienos kultūroje įsivyrauja nuomonė, kad yra mūsų laikas, o kas buvo prieš mus – tai nėra taip svarbu. O Senekos mokymas kaip tik šita ir paneigia, jis mus moko ir moko, kad žmogui nuolatos reikia priminti, kad jis mažas ir silpnas, kas yra dora, prasminga ir garbinga. Seneka nevertino išsimokslinimo be doros, žmogaus amžiaus trukmės nevertino kiekybiškai, jam svarbiausia – kokybė. Senekos mokyme randame ir krikščionybės užuomazgų, jis mokė tenkintis mažu, teigė, kad visi žmonės – broliai. Bet jis pripažino žmogaus norą numirti pačiam, laikė tai gerbtinu dalyku, skirtingai nuo krikščionybės, kuri smerkia savižudybę", – kalbėjo D. Dilytė-Staškevičienė.

Dalia Dilytė-Staškevičienė

Labai atraktyvu buvo klausyti, kaip T. Kontrimavičius skaitė dviejų dr. D. Dilytės verstų tekstų iš "Laiškai Lucilijui" sulyginimus, rado nemažai skirtumų tarp 1986 ir 2005 metų tekstų.

Į tai mūsų viešnia atsakė su šypsena, "gerai, kad Tautvydas dar neturėjo tarpinio 1999 metų vertimo". O rašytojas Rimantas Vanagas, beje, irgi buvęs dr. D. Dilytės studentas, pajuokavo, kad Tautvydas - baisus žmogus, kad tokias plonybes sugebėjo atrasti.

Paprašyta pasidalinti svajone, ar yra dar tokių tekstų, kuriuos norėtųsi atvesti į mūsų laikmetį, viešnia atsakė dirbanti su romėnų literatūra, rengianti Senovės Romos kultūros monografiją.

Susitikimo pabaigoje dr. D. Dilytė atsiprašė susirinkusiųjų už sugaištą laiką, nes vėlgi rėmėsi Senekos mokymu, kad visas skolas privalu grąžinti, tik "pasiskolintą" laiką grąžinti niekas neįstengtų.

Bibliotekai viešnia padovanojo savo verstų bei parašytų knygų su dedikacijomis: "Graikų literatūros chrestomatiją" – "Mieliems anykštėnams – linkinti gerai išmanyti graikų literatūrą", "Senovės Graikijos kultūrą" – "Mieliems anykštėnams – linkinti kuo geriausios kloties" ir "Romėnų literatūros chrestomatiją" – "Mieliems anykštėnams – linkinti nepeikti romėnų literatūros".

Judita Skačkauskienė
Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos įvaizdžio kūrimo skyriaus vyr. bibliotekininkė

 
 
    Atgal...