2009 m. kovo 30 dieną, eidamas 70-uosius metus, Kaune mirė mokslininkas gydytojas fiziologas, pedagogas ir visuomenininkas Alvydas JANULIS (1940-2009).

Artėjančios pavasario žalumos nesulaukė eilinėje žalio Anykščių krašto lietuvių šeimoje gimęs būsimasis medikas ir mokslininkas.

Alvydas nuo mažų dienų buvo judrus ir smalsus vaikas. Jam rūpėjo visa aplinkui, buvo mėgiamas draugų, kuriuos labai vertino. Tai buvo jautrus berniukas, suteikęs daug džiaugsmo tėvams, patarnaudamas kunigui Šv. Mišiose Traupio bažnyčioje. Vėliau Alvydas papildė savo patirties ir smalsumo bagažą, dirbdamas gimtinės klubo-skaityklos vedėju.

Pasirinkęs studijas Kauno medicinos institute (KMI), jis įgijo gydytojo išsilavinimą, vadovavimo įvairioms studentiškoms struktūroms patirtį, noriai sportavo ir dalyvavo saviveikloje. Aktyvų, pažangų ir išsilavinusį studentą draugai vadino "vaikščiojančia enciklopedija". Tad neatsitiktinai Alvydas gilino Kauno medicinos institute įgytas žinias Maskvoje, kur apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją, o 1993 m. Lietuvoje tapo medicinos daktaras.

Nuo 1968 m. iki 1976 m. Alvydas dėstė KMI Fiziologijos katedroje, kur jam buvo suteiktas docento vardas. Po to gabus aukštos kvalifikacijos specialistas gavo pasiūlymą dirbti KMI Kardiologijos instituto direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams, vėliau dirbo KMI Centrinėje mokslinio tyrimo laboratorijoje ir kituose instituto padaliniuose, kur ir sulaukė pensinio amžiaus.

Tai buvo įvairiapusė asmenybė: labai domėjosi knygomis istorine tematika, politika,pradėjo žmogaus ekologijos judėjimą Kaune, tapo Žaliųjų judėjimo konsultantu Lietuvoje. Jis buvo Lietuvos sveikatos ekologinio monitoringo projekto autorius, šia tema pasisakydavo ne tik Lietuvoje, bet ir buvo siunčiamas į tarptautines konferencijas bei simpoziumus. Iki 1990 m. Alvydas buvo apdovanotas dviem medaliais ir ordinu.

Kasdienybėje tai buvo smalsus žmogus, draugų susibūrimo siela, išmintingas patarėjas ir puikus organizatorius.

Išėjęs į pensiją, didžiąją laiko dalį praleisdavo savo sodyboje, kur pats puoselėjo daržą, sodą, retus augalus ir jo vertintas bites.

Jo žmona Nijolė, dukra ir du sūnūs tvirtina, kad tėtis sodyboje mokėjo viską: pjauti žolę dalgiu, sutaisyti bet kurį įrankį ar kitą daiktą, arti, kepti, virti ir net siūti. Žodžiu, jis turėjo auksines rankas ir, žinoma, širdį – sūnus neseniai įkėlė į tėvo mylimą riešutmedį inkilėlį, kurį šeimos galva dar šiemet pagamino savo rankomis.

Nespėjo Alvydas paragauti ir šio pavasario beržų sulos, kurią taip mėgo, neparašė prisiminimų, kuriuos vis atidėliojo ateičiai, – sunki ir greita liga sugriovė įprastą jo gyvenimo ritmą ir suplanuotus darbus.

Buvę Alvydo draugai

Alvydas Janulis dažnai apsilankydavo savo gimtinėje Traupyje. Jis šiltai bendravo su tėviškėnais, negailėdavo patarimų, gero žodžio, turėjo stiprų ryšį su gimtine. 2007 m., dalyvaudamas kraštiečių suvažiavime Traupio kultūros namuose, A. Janulis kalbėjo:

"Mylimesnės vietos kaip tėviškė žmogui negali būti, jei jis turi širdį, turi sąžinę, ir jei jo praleistas laikas šio to vertas. Kai atvykstu aš čia, prisimenu savo vaikystę, baso išbėgiotus takelius, išbraidytą Nevėžį gaudant žuveliokus. Toliau – pirmosios pamokos, pirmieji savarankiško gyvenimo metai, klubo-skaityklos vedėjo pareigos. Tada teko organizuoti ir meno saviveiklą, sporto kolektyvus. Rajone mes aukštai stovėjom visose srityse.

O man prisiminimai įkvepia daug energijos, daug kūrybinio mąstymo ir dar didesnio gerumo, kaip tais vaikystės laikais, kada širdis buvo neapnuodyta gyvenimo netiesomis, gyvenimo sunkumais, gyvenimo melu. Ir dėl to visada menu savo tėviškėnus, mielus tėviškėnus, kurie skiepijo tai, ką šiandien turiu: gėrį ir malonumą gyventi. Ačiū jums".

O šiandien Jo nebėra. Tačiau Jis lieka gyvas mūsų prisiminimuose, mūsų širdyse. Laimingi esame, galėję Jį pažinti, gerbti ir mylėti.

Vykdant velionio valią, jo kapas supiltas gimtojo Traupio kapinėse.
  
Nuoširdi užuojauta šeimai ir artimiesiems.

Traupio bendruomenė