Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2009-05-05   Anykščių koplyčioje – romantiškas vakaras Lietuvos 1000-mečiui
 
 

Gegužės 9 dieną, šeštadienį, 19 valandą Anykščių koplyčioje rengiamas romantiškas vakaras Lietuvos 1000-mečiui "Aš tą kraštą seniai bemačiau".

Šiame vakare koncertuos žinomas dainuojamosios poezijos atlikėjas, poezijos bei prozos kūrėjas, neseniai Anykščiuose su šeima įsikūręs verslininkas Kazimieras Jakutis-Pagulbis. Dainoms naujo skambesio įlies jauna vokalistė Simona Gabulaitė. K. Jakučio-Pagulbio poeziją ir prozą skaitys žurnalistė Kristina Stankevičė.

Tai vienas iš K. Jakučio koncertinio turo romantiškų vakarų, kurie rengiami visoje Lietuvoje.

Dainuojamosios poezijos koncerto repertuare skambės tik Lietuvai skirti kūriniai. K. Jakutis atliks muzikinius kūrinius, kurie gimė iš jo paties ir poetų Jono Strielkūno, Alfo Pakėno, Antano Miškinio, Mykolo Karčiausko bei Vytauto Rudoko eilių.

"Mano naujos dainos, nauja programa gimė tėviškės ilgesį šiek tiek apraminti, o gal atvirkščiai – jį paaitrinti, net nežinau.

Lietuvos vardo 1000-metis – svarbi sukaktis kiekvienam iš mūsų. Tai unikali proga kiekvienam iš mūsų bent prisiminimais sugrįžti į tėviškę, pajusti jos ilgesį, dalintis širdies gerumu. Viliuosi, kad tai ir nauja galimybė pažadinti širdies jautrumą, šiek tiek prisnūdusį patriotiškumo jausmą.

Tikiu, kad šis romantiškas vakaras palies jautriausias anykštėnų širdžių stygas, kad tai bus paskata mums visiems skleisti gerumą ir šilumą savo kasdienybėje", – sakė K. Jakutis.

Finalinis koncertas skambės Pagulbio poezijos atlaiduose gegužės 30 dieną Pagulbio kaime (Molėtų r.).

Pagulbio poezijos atlaidai rengiami kasmet, beveik per Sekmines, senovinėje K. Jakučio sodyboje, kurią jis prieš kelis metus įsigijo ir restauravo pagal Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse specialistų rekomendacijas.

K. Jakutis yra žinomas ne tik kaip kūrėjas, bet ir Jonavos bendrovių "Lono mažmena" bei "Porolonas" savininkas.

Jis išleido dvi savo dainuojamosios poezijos kompaktines plokšteles "Jei negaliu aš turėti Tavęs" ir "Iš tos nakties" bei poezijos ir prozos knygą "Apeiginė liepa".

Domas Jakutis (8-621-53444)

Aš tą kraštą seniai bemačiau,
Jau seniai neužuodžiu jo dūmų.
Bet jis šviečia skaisčiau ir skaisčiau
Po linksmybių visų ir graudumų.
                                  
                      Jonas Strielkūnas

Mano tėviškė – pilkais šiaudų stogais lomoj dunksantis Kalviškių kaimas. Iki saldumo svaigina nuolatinis troškimas sugrįžti į savo tėvų vaikystę. Į laikus, kuriuose niekada nebuvau. Į laikus, kur pavasarį skelbia garsus vyturys, o tu iškėlęs galvą seki jį, negalėdamas atplėšt akių, kol basa koja atsimuši į kietą akmenį. Kur užpustytą takelį iki tvarto žiemos ankstų rytą nukasa gaspadorius, o balti dūmai, kaip auka, kyla į mėlynai švytintį dangų. Ir tik suskaičiavęs dūmų stulpus supranti, kiek kaime gyvena šeimų...

Mano naujos dainos, nauja programa gimė tėviškės ilgesį šiek tiek apraminti, o gal atvirkščiai – jį paaitrinti, net nežinau.

Jūsų (ir tėviškės) išsiilgęs Pagulbis 


Pora kūrinių iš K. Jakučio-Pagulbio kūrybos, kurie skambės ir Anykščiuose

Medaus kvepėjimas

Naktis. Tylu. Už lango lyja seniai lauktas lietus. Po šitiekos dienų kaitros – lietus! Kambarys kvepia medum. Lygiai taip pat, kaip prieš trisdešimt metų, kai dėdei Kajetonui, būdamas vaikas, padėdavau imti medų.

Kiekvienąkart, kai einu prie bičių, prisimenu dėdę ir jo vienkiemį, paveldėtą iš visai ne giminės, o vaikų neturėjusio Domino Jakučio. Tuos tris avilius ir įsigijau iš jo. Vienas jų paties dėdės darytas iš drebulės: nusipjautas medis, pasigamintos lentos ir sukaltas avilys. Toks avilys turi daug vertingų dalykų. Be tų pačių minimų autentiškų lentų, viduj randi kaldrų. Tai bus žymiai senesnius laikus menantis reliktas. Kaldra bitėms užklot į avilį vienareikšmiškai buvo įdėta jau tada, kai atitarnavo žmogui: suiro, suplyšo. Prieš tai ja nuo šalčio dangstėsi gal net pirmasis vienkiemio gaspadorius Dominas. O gal ją iš Amerikos atsivežė. Mat ten buvo išvykęs uždarbiaut, užsidirbo pinigų ir pasistatė vienkiemį – Žvilbučiais pavadino. Žvilbučių jau seniai nėra, o mėlynai ružavos kaldros liekanos vis primena apie praėjusį laiką.

Kai sukau medų, prie manęs atėjai Tu. Atsinešei Anykščiuos ką tik nusipirktą Senekos knygą ir skaitei. Vieną laišką po kito. Pakiliu tonu, užsidegusi, taip, kaip skaitoma kas nors, kuo labai tiki. Buvo labai gera. Kai Tu skaitei, aš laukiau ir nesukau medaus, idant nekelčiau triukšmo. Kai darydavai pertrauką, aš paleisdavau rankas į darbą. Taip pakaitom dirbom ir skaitėm. Mes abu, aš ir Tu.

Naktis. Kvepia medum, vasaros lietum, ramybe ir gerumu.

***

Tavo balsas
Tuščioje vėsioje bažnyčioje...
Jis šviečia man
Tartum Grįžulo Ratai
Šiltą vasaros naktį,
Kurių taip ir neišmokau surasti
Žvaigždžių margumyne.

Tavo kimus paslaptingas balsas,
Kuriam dar išmoksiu pritarti,
Išslebizavosiu iš senų močiutės kantičkų...

Giedosim kartu.
Mudviejų balsai daužysis
Į skliautuotas bažnyčios lubas,
Pritars angelų chorai,
Stovėsim vidury
Ir giedosim užsimerkę,
Kol mus išprašys
"Ite, Missa est".

 
 
    Atgal...