Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2009-07-14   Gildijos kraitinėje – draugystės balandis
 
 

Liepos 11-12 dienomis Jotkonyse (Anykščių r.) vyko pirmasis Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų literatų gildijos sąskrydis. Įspūdžiais iš renginio dalijasi jo dalyvė jonaviškė Ana Aleksandravičienė.

Tačiau tėvynė dar nepražuvus;
Nušvis jos vėlei garbė spindėjus;
Nuslinks ta šmėkla, kaip ir nebuvus,
Saulutė džiugins vėl patekėjus.

Jonas Mačiulis-Maironis

Gražiai įskeliama žmogaus širdimi viena kibirkštis, bet dar šauniau, kai jų susilekia į vieną vietą dešimtys. Tuomet įkuriamas toks didelis ir kaitrus draugystės laužas, prie kurio jau sušylame ne vienas.

Tokį, šviesa žaižaruojantį žibuką, taip regėjau aš Dainių Žąsiną, kai jis, su dideliu entuziazmu, pasakojo, kaip kelionės į Austriją metu, bendraujant su kitais TS-LKD partijos nariais, kilo didelis noras, padedant Mūzai, mažumą suvienyti į daugumą, įsteigti Literatų gildiją, kurioje rastų džiaugsmą ne tik kuriantis, bet ir jo besiklausantis. Dabar jau ir aš tikiu, kad nuo vieno fakelo gali įsidegti dešimtys laužų.

Pernai Austrijoje, Attersee miestelyje, ant gražaus ežero kranto susiliejo tik penkios lyriškos sielos, kurios tada pirmuosius, ekspromtu prasikalusius posmus, paskyrė, lietuvaičius gražiai priėmusiai, šaliai. Taip buvo įkurta šauni TS-LKD Literatų gildija. Vėliau, jau Lietuvoje, tradicinio partijos sąskrydžio metu, pildėsi vis didesniu narių skaičiumi.

Politikai nėra "sausi stagarai", mokslus pabaigę, žinių lobyną turintys, kūrybingi tat juk yra žmonės, kurie drąsiai ištaria pasauliui: galime! Nebūtina kartais stebinti, būtina tik pabūti tarp vienminčių. Atiduoti tai, ką paliepia širdis. Gildijos gretose – garbingi žmonės, tokie kaip Emanuelis Zingeris, Gintaras Songaila, Paulius Saudargas, Algimantas Birbilas ir daug kitų, malonių ir talentingų. Galėčiau daug pasakoti apie gražius jų žygius, bet labiausiai noriu pabrėžti nuoširdumą, artimą ryšį. Noriai padedantys, noriai dalyvaujantys ir maloniai besišypsantys tat yra žmonės. O giedrame veide – taurumas.

Šiemet liepos 11-ąją buvome ir mes su draugu pakviesti prisidėti prie gražios misijos. Dardėjome iš savo Jonų sostinės Jonavos netoli Svėdasų miestelio valdų esančių Jotkonių link. Pakeliui prisijungė dar vienas ekipažas, jau iš tikrosios Lietuvos sostinės Vilniaus. Nuostabus jausmas, kai tave, jau pakeliui, pasitinka šypsenos. O, kai pagalvoji, kad priekyje jų – visas pulkas, tai ir diena švytinti. Skriejome lyg balandžiai, kurie snape neša rūtos šakelę – posmą. Gražus, gamtovaizdžiais žaliuojantis, mūsų kraštas. Ko daugiau ir benorėti poeto sielai? Traukėm į save jo gaivumą. Lenkėmės A. Vienuolio, A. Baranausko atminimui. Išgražėję Anykščiai, malonu Tėvynę puošnią matyti. Tarsi ruginės duonos riekė ji juk kvapi.

Pagaliau radome! Ir dar ne šiaip sau ką, o didelį gražų raudonu šonu obuolį – rodyklę šventės linkui šeimininkai buvo iškabinę sveteliams, kad nepasiklystų. Pasitiko prie drobele užtiesto stalelio, lyg vestuvininkams užtvėrė kelią, linksmai šypsojomės. Teko ropštis lauk, buvome pakviesti juk padėti asmeninį parašą. Prisistatyti, kas mes tokie, ir iš kokios pusės atbildėjome. Šypsojosi pasitinkantys, glostėme meiliai žvilgsniu ir mes juos. Padėka už pasitikimą – knygos. Argi pagailėsi dovanos?

O gamtos ten gražumas – neatsistebėti. Vingriosios Jaros upelės užtvankos tvenkinyje, tarp mirkstančių lelijų, išdidžios ir vaiskiu baltumu spindėdamos, irstėsi gulbės karalienės. Išsiliejo širdis lyg vanduo:

Kilminga gelmių karalienė, žvilgsnio baltoji fregata,
Tokia esi man nekasdienė, lelijų vainike – karta suspurdusi.
Išlyja siela: gamtoj – stebuklų apmatai,
O tu – dalis šio rojaus, miela, kai grožio tvarinį matai.
Nepaliestas žmogaus lopelis, ramybės saujoj – išdidi
Iries... Glostau akim: gulbele, gal čia atskridus nuo Neries?
Nuo mano žalio žalio kranto? – sušnari meldais: – Ten ir čia
Esu, jei tik širdis atranda ištikimybę manyje.
Jei tik sutvertas prisiliesti prie lūkesčio, kurį plukdau –
Išdalinu nebylę giesmę. Šiandien sparnus įduodu tau...

Pakvietęs į salę ir taręs svečiams gražų pasveikinimo žodį, šventės "kaltininkas" Dainius Žąsinas pakvietė visus nepasididžiuoti, apžiūrėti ir pasidžiaugti tuo, ką žvilgsnis aprėps. Palinkėjo kiekvienam rasti sielai artimų draugų. Šalia jo kukliai šypsojosi Aldona Širvinskienė – nuostabi moteris, literatūrinio fondo "Baltasis balandis" įkūrėja ir pirmininkė, taip pat ir Gildijos narė.

Pasirodžius, nors ir purškė lietutis, Anykščių kultūros centro Svėdasų teatro trupei ir suvaidinusiai nuotaikingą veikalą "Vestuvių jubiliejus" nepagailėjome plojimų. Argi lietus gali būti baisus menininkui? 

Šventė neapsiėjo ir be gerbiamo Anykščių rajono mero Sigučio Obelevičiaus. Apie kurį norėčiau tarti tikrai nuoširdų žodį. Nepažinojusius šio žmogaus, stebino jo paprastumas, kuklumas. Mylintis gamtą, įkūręs Traupio botanikos sodą, puoselėjantis retą žemėje augalą, pakerėjo mus visus savo tauria siela. Išsivežėme labai malonius įspūdžius apie šį, nuoširdžios pagarbos vertą, vyrą. 

Seimo nario Gintaro Songailos šiltas rankos paspaudimas, giedras žvilgsnis ir sodrus žodis puikiai įsiliejo į bendrą, gražios draugės, foną.

Gintaras Songaila ir Dainius Žąsinas

Neatsiliko žvalumu ir jo padėjėjas Algimantas Birbilas. Įmetė spragančią pliauską į bendrą laužą, kilo aukštyn liepsna. Garbingi vyrai pradėję šventę - užvedė ir kitus žemgti į "šviesą, tiesą...".

Kaip nepasidžiaugti "Marčiupio" literatų klubo grandu Algirdu Ražinsku, ištikimu Pegaso raiteliu?

Sesutėmis Zita ir Laima Butkutėmis? Svajingai plaukiančiomis Vidmanto Plėtos melodijomis.

Didelis atradimas man buvo Aušrinė Motekaitienė, nustebinusi tokiomis gražiomis dainomis.

Meilės tema garsėjantis, aistringomis eilėmis išsiliejo kolega jonaviškis Petras Zlatkus. Nepadarė gėdos Jonavai, atstovavo poezijos klubui "Šaltinis" ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungai. Įmynė gilią pėdą Anykščių žemėje.

Raseinių bardų klubo pirmininkas Kastytis (Kastis) su dukrele Rūta paruošė specialią programą. Buvo malonu klausyti dviejų kartų, lyriškai skambančių, melodijų.

Linksmasis šiaulietis Alvidas Kantauskas virkdė akordeoną, šokdino. Vingrus linksmuolio liežuvėlis prikėlė net K. Binkio eilėraščius gyvenimui.

Rusų rašytojų sąjungos narė bardė Marina Umurzakova savo kūrybos dainomis žavėjo ne vieną jau. Sodrus rusiškas temperamentas vertė įdėmiai suklusti: talentas. Kita vilnietė Ana Zenkevič graudino rusų genijaus S. Jesenino lyrika, lietė savo eilėmis. Malonu, kad lietuvis ir rusas lyg viena tėkmė liejosi. "Argi tarp poetų gali būti koks priešiškumas, kai yra tik vienas kelias – meilės kelias į savo artimui", – džiaugiausi kolegių sėkme.

Liejosi eilės, skambėjo dainos, žmogus glaudėsi prie žmogaus. Radome naujų draugų. Tai ar baisios gali būti tos krizės mums, kai sutekame tarsi gyvybės lašai iš visų Lietuvos kraštų į vieną srovę?

Dar smagiau buvo vakare, kai, prie Anykščių miškų urėdijos dovanoto laužo sugludome pečiais. Nereikėjo nei fejerverkų, nei grandiozinių salvių. Kylant į naktinio dangaus skreitą liepsnai – kibirkščiavome ir patys eilėmis, geru žodžiu ir keitėmės draugystės jonvabaliais, kol tiktai aušros povas nepraskleidė uodegos.

Nesinorėjo skirstytis, bet... Kas yra gero – po truputį. Labiau branginsime. Ir argi tas laikas negreit bėga? Juk čia - tik pirmas Literatų gildijos sąskrydis. Kaip liaudies išmintis sako – "pirmas blynas". O aš žemaitiškai pridėčiau: "ale, rūtel žalia, neprėsvėles jok, slauns tuoks išeja, medom kvepantės".

Kitąmet kepsim antrą. Dairysimės į Panevėžio rajone esantį Ustronės knygnešių namą-muziejų. Manau, kad ten turi būti irgi naši "krosnis" – kaip kitaip? Įžvalgi mūsų Aldutė Širvinskienė, jos "Baltasis balandis" jau seniai išmokęs skraidyti.

Tad tariame: ačiū Jums, mielieji, už svetingumą. Iki kito susitikimo. Susilėksime nešdami po rūtos šakelę. Argi ne lietuviais esame mes gimę? Argi neturime garbingo ir atsidavusio šventam reikalui bičiulio – Dainiaus Žąsino? Mūsų dabar juk jau daug.

Ana Aleksandravičienė

Jurgos Girdzijauskienės nuotraukos

 
 
    Atgal...