Liepai baigiantis, Monsinjoro Alberto Talačkos mirties dešimtmečiui ir Anykščių Šv. Mato bažnyčios statybos pabaigtuvių šimtmečiui artėjant, pirmuosius svečius pasitiko naujas Anykščių kultūros židinys – Sakralinio meno centras.

Mintis, brandinta visą dešimtmetį, o subrendusi ir įsikūnijusi vos per kelis šių metų mėnesius. Žinia, po Lietuvą pasklidusi ir sunkmečio fone dar ryškesniu šviesuliu tapusi.

Ir pagaliau – starto apgultis, kai į Vysk. Antano Baranausko salę nebetilpo visi anykštėnai, norėję ne tik pažvelgti į nesenstančias meno vertybes, bet ir patirti sakralinio meno poveikį savo sielai.

Sakralinio meno centro atidarymo proga buvo itin daug dėkingumo pliūpsnių: Anykščių politikams – už tai, kad buvo kaip reta ryžtingi, apsispręsdami taip investuoti, "Anresto" statybininkams – už tai, kad dirbo ir dieną, ir naktį, bet spėjo laiku, "Jarai" – už iškabą, Lietuvos dailės muziejui – už globą, projekto vadovei Bronei Lukaitienei – už įkvepiantį entuziazmą...

Apie tai, kuo svarbus Anykščiams ir anykštėnams Sakralinio meno centras, lai kalba jo atidarymo iškilmių dalyviai:

Vytautas Balčiūnas, Lietuvos dailės muziejaus sekretorius ir Vilniaus paveikslų galerijos direktorius, idėjos inspiratorius: "Didi ta diena, kai bendruomenė padaro Lietuvos Tūkstantmečio vertą darbą. Tai – išmintingas ir taurus visos Anykščių bendruomenės įnašas. Monsinjoro Alberto Talačkos kolekcija, testamentu palikta Anykščiams pagal jo gyvenimo principą "atiduodu ir pasitikiu" sulaukė, kad ją anykštėnai matytų ir prakalbintų".

Dalia Tarandaitė, Lietuvos dailės muziejaus senosios dailės rinkinio saugotoja, Sakralinio meno centro ekspozicijos autorė: "Monsinjoro A. Talačkos kolekcija buvo iš žmonių surinkta ir turi būti žmonėms atvira. Tokio rinkinio, kokiu dabar gali didžiuoti ir jį eksponuoti Anykščiai, pavydėtų ne vienas pasaulio muziejus. Didžiausias Monsinjoro nuopelnas yra tai, kad šie meno kūriniai apskritai išliko ir dar pasiliko Lietuvoje. Jo dvasią patyrė ir tie dailininkai, kurie ką nors kūrė A. Talačkos prašymu Anykščių bažnyčiai – vertinant jų kūrybinį palikimą, dabar akivaizdu, kad tuo metu menininkus aplankė ypatingas kūrybinis įkvėpimas ir sėkmė".

Kristina Žaldokaitė, Vilniaus Gospel choro "Sounds in G" vadovė: "Mums labai malonu, kad Anykščiuose atsirado dar viena erdvė religinei muzikai – juk tokios erdvės aplink save mes taip mažai bepaliekame..."

Gražina Ručytė-Landsbergienė, iš Anykščių kilusi pianistė, Sakralinio meno centro pastate – tuometinėje parapijos salėje prieš septynis dešimtmečius surengusi pirmąjį savo koncertą: "Šiandien aš didžiuojuosi, kad esu anykštėnė, nes šita žemė man tiek daug davė, – ir aš manau, kad ir jūs visi iš jos irgi semiatės".

Antanas Verbickas, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus diretorius: "Man labai malonu, kad jau dabar pildosi rašytojo Rimanto Vanago svajonė, kad Anykščiuose būtų taip, kaip Paryžiuj, – kas antram name koks nors muziejus ar galerija".

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukos