Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2006-12-23   Anykščių kultūros premija – ir už sušildytus gimtinės akmenis
 
 

Gruodžio 21-osios vakare anykštėnai kasmetinę Teresės Mikeliūnaitės kultūros premiją įteikė tautodailininkui Stanislovui Petraškai ir choreografei Jūratei Uselienei.

Rašytojas Rimantas Vanagas, pusę šimtmečio pažįstantis vieną iš laureatų, parengė pasakojimą apie savo kaimyną iš tos pačios Žvejų gatvės S. Petrašką.

Stanislovas Petraška

Šis tekstas buvo išspausdintas Kauno kultūros ir meno savaitraščio "Nemunas" šių metų 45-ajame numeryje. Likimo ironija – spaudos platinimo kanalais nė vienas šio leidinio numeris Anykščių nepasiekia, jo sulaukia tik keli ištikimi prenumeratoriai...

„TAIP GRŪDINOSI DAILININKAS“...

Rimantas Vanagas

Pradžiai – citatų mozaika

„Pasitinku dar vieną pavasarį čia, gimtuosiuose Anykščiuose, prie Šventosios...

Upės pakrantėse dar suokia pernakt nemiegojusios lakštingalos, o raustantis dangaus skliautas jau skelbia artėjančią aušrą. Sujudo visa, kas gyva, kiekvienas savaip sveikina naująjį rytą. Suskambo daugybė balsų. Jie sklinda iš visų pusių, palaipsniui stiprėja ir, derindamiesi vienas prie kito, liejasi į bundančios gamtos himną. Darosi vis šviesiau ir šviesiau. Dar akimirka, kita – ir, sužėrėjusi visomis vaivorykštės spalvomis, pateka saulutė. Ji apžvelgia kalvomis nusėtą aukštaičių kraštą ir, kildama žydru dangumi, žeria šiltus palaimos spindulius. Pasirėdžiusiuos baltais žiedų nuometais, virš veidrodinio upės paviršiaus svyra ievos ir, negalėdamos savimi atsigėrėti, skleidžia svaigų, viliojantį aromatą“.

Kam ši „klasikinė“ citata? Ko jau ko, o intrigos ji nežada: vaizdas, kaip regite, tapybiškas, tačiau perdėm realistiškas, nutapytas „bendrinėm“ spalvom; nesunku pajusti, jog autorius – „dūšios“ žmogus, sentimentalus ir romantiškas, bet argi tai šiandien – prekė?! Tokie nūnai toli neina, neina visom prasmėm: nepadarys didelės karjeros, nė už ką nepaliks namų, gimtinės... Viešpatie, kaip nuobodu!

Per septintą dešimtį perkopęs Stanislovas Petraška – o pateiktoji ištraukėlė paimta iš jo rašinio anykštėnų prisiminimų knygoje „Čia liko mano širdis...“ – ne iš tų, kurie bodėtųsi neskubria gyvensena ir mąstysena. Kantrybė! Be jos neištversi, kasdien vaikštinėdamas vis toj pačioj paupėj, dėliodamas žodžius (kas sumąstys geresnių pasakų anūkėliams, jei ne senelis?), prisiminimų smilteles, o taip pat - ir spalvotų akmenų trupinius.

Apie tuos „trupinius“ ir suksis mūsų šneka.

Iš Pasaulio anykštėnų bendrijos Anykščių kolegijos rekomendacijos muziejininkės Teresės Mikeliūnaitės premijai gauti:

„Tautodailininkas Stanislovas Petraška jau trys dešimtmečiai garsina Anykščius savo unikaliais darbais – tapyba akmeniu. Originali technologija ir nepaprastas autoriaus kruopštumas davė puikių rezultatų. Pirmasis jo talentą viešai įvertino rašytojas Juozas Baltušis, Kultūros namų salėje pareiškęs, jog tokiais žmonėmis Anykščiai turėtų teisėtai didžiuotis ir juos visapusiškai remti.

S. Petraška dalyvavo gausybėje tautodailės parodų, pelnydamas pačių aukščiausių įvertinimų. Anykštėno paveikslų įsigiję kolekcionieriai JAV, Kanadoje, Australijoje, Vokietijoje, Moldovoje, Skandinavijos šalyse. O svarbiausia - jais žavisi, stebisi dauguma Anykščių svečių, kuriems apsilankymas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus ekspozicijų salėje, kur veikia nuolatinė S. Petraškos darbų paroda, neretai palieka gilesnį įspūdį nei Puntukas ar Laimės žiburys. Vien šiais metais garbaus tautodailininko paveikslus matė mažiausiai 20 000 parodos lankytojų, jie negailėjo puikių atsiliepimų. Taigi šio menininko kūryba tolygi stipriai magnetinei traukai, puikiai tarnauja gražiam Anykščių įvaizdžiui, reklamai, prestižui“.

Prabilo lauko akmenys

– Aš esu tarytum tarp dangaus ir žemės. Tapyba – ne tapyba. Mozaika – ne mozaika. Neturiu Lietuvoje nei konkurentų, nei patarėjų, – dar prieš 13 metų kalbėjo S. Petraška žurnalistei Romualdai Bražėnienei.

Ir šių eilučių autoriaus, kaimyno, klausė: gal žinai kokią knygelę, kur galėčiau pasiskaityti apie panašią kūrybos technologiją? Nežinojau. Tik girdėjau: „kažkas kažkur“. Kažką panašaus iš smėlio kuria armėnas ir kažkoks... Kalifornijos indėnų meistras. Bet – iš smėlio. O štai iš akmenų grūdelių...

Viskas prasidėjo nuo gintaro. Pajūrio prekyvietėse apstu „lietuviškų“, dar tiksliau – kičinių darbelių. Per atostogas Palangoje prisirinkęs gintarėlių, Stasys pabandė juos suklijuoti. Lyg ir pavyko. Bet kur gauti Anykščiuose gintaro? Žvilgsnius užkliuvo už akmenų, jų „gimtojoje“ Žvejų gatvėje ir apylinkėse – vežimu vežk. Paskaldė, ėmė derinti - grubu, kiekvienas gabaliukas vis kitaip „kalba“... Bet juo akmenukai smulkesni, juo daugiau dermės variantų...

Ant stalo atsirado grūstuvas – tradicinė piestelė. Sutrynei žalią akmenuką – ir turi amžinai žalios spalvos! Lauko akmenėliai siūlo švelniai rusvą, pilką, rudą, o kai kurias sumaišius... Spalvos spalvom: atsiveria netikėtas, ligi tol neįžvelgtas akmens grožis! Kuo priklijuoti tas amžinąsias smilteles ant kartono? Daugkartiniai bandymai patvirtino, jog „Lipalas“ – taip pat beveik amžini klijai! Birželio saulę, lapkričio lietų, sausio speigą išlaikė Stasio kieme suklijuotos akmeninės gėlės...

Laisvalaikis virto mėnesių mėnesiais trunkančiu darbu. Įvairaus formato paveikslais, kuriuose – akmeniu nuspalvinti Anykščių krašto vaizdai, Lietuvos istorijos ir pasakų motyvai, bažnyčių bokštai, kelionėse regėti kalnai. Paveikslai atsidūrė tautodailės parodose; žiūrovus stulbinte stulbino ne tiek siužetai ar spalvų harmonija, o KAIP visa tai sukuriama. Neįtikėtina kantrybė ir pasišventimas! Galėtų žmogus sėdėti sau pašventupy su meškere rankoj ir klausytis lakštingalų, betgi ne: užsismaukęs respiratorių, kad sausos dulkės neišėstų gerklės ir plaučių, nusmailintu degtuku padažo čia į klijus, čia į spalvotą smėliuką...

– Ir jokio didelio meno čia nematau, – pasakys skeptikas ar naujovių apologetas. – Vaizdai statiški, kompozicijos neišradingos: kur kas paprasčiau būtų paukštelti fotoaparatu...

Bet atsiverskime atsiliepimų sąsiuvinį.

„Kaip kiekvienas paukštis savo balsu, taip turbūt ir kiekvienas įkvėpimą patiriantis žmogus  nepakartojamu būdu gieda savo tėviškei“.

„Paveikslai veikia labai raminančiai, dvelkia natūralumu, viskas paimta ir perkelta iš gamtos į rėmus. Dar kartą įtikinot, koks gražus mūsų kraštas“.

 „Ačiū, kad šaltą Tėvynės Lietuvos akmenėlį savo širdim ir rankomis sušildei...“

O 1991 metais Anykščiuose vykusioje tautodailės parodoje Lietuvos meistrų meistras Ipolitas Užkurnys pareiškė:

– Jeigu man leistų rinktis, pirmiausia stverčiau Petraškos paveikslus!

Tiktų čia prisiminti ir menotyrininko, rašytojo Tomo Sakalausko žodžius, jog “menas užgimsta ne tada, kai, sakykim, dailininkas ant drobės užtepa dažą, o kai spalvos veikia žiūrovą. Ir meno kūriniu jis patampa arba nepatampa, kai žiūrintis žmogus patiria poveikį arba nepatiria”.

Man pačiam atminty iškyla Kolumbijoje gyvenančios dailininkės Nijolės Sivickas (jos tėvai ilsisi Anykščių smėly...) vieno kūrinio gimimo procesas. Moteris sumanė pakabinti erdvėje (t.y. ant stiklo) kreivą keramikinę liniją taip, kad nė iš vienos pusės nebūtų matomi jos tvirtinimo taškai. Užduotis verta išradimo! Ir Nijolė tol suko galvą, kol sumintijo, kaip tą stiklą išgręžti iki pusės jo storio, kuo tą liniją prikabinti... Sakysite, tai ne kūryba, o gamyba? Ne: tai originalus, niekieno neišbandytas kūrinio įdėjos įgyvendinimo būdas, be kurios idėja taip ir liktų paistalu!  

Tikriausiai Stanislovas Petraška savąją tapybą akmeniu taip pat galėtų užpatentuoti kaip išradimą. 

Tautodailininkas neturi mokytinių, pasekėjų: pernelyg sunki jo kūryba! Koks kvailys šiais laikais du tris mėnesius prasikamuos prie vieno paveikslo, nežinodamas, ar kas jį nupirks?!.

Tas pats akmens grūdimas...

Jei nutylėtume tai, kas dar nepasakyta, liktume ištarę tik pusę žodžio.

Visas S.Petraškos kelias iki šiandien – tas pats be galo kantrus, kruopštus akmens grūdimas, smiltelių dėliojimas paties nusibrėžto tikslo kryptimi. Jei humoras Lietuvoje dar suprantamas, pajuokausiu: “taip grūdinosi dailininkas”...

Tepasakoja jis pats:

 „...1954 metais, kai baigiau Anykščių J. Biliūno vidurinę mokyklą, ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje jau buvo palaužtas. Bet vis netikėjom, kad taip ilgai teks išbūti priespaudoj. Karas dar tebebuvo gyvas atminty, matėm, kas dėjosi pokary, kaip išniekinti partizanų kūnai gulėjo prie „skrebyno“, kaip šeimos buvo vežamos į Sibirą, – ar galėjo tokioj aplinkoj kilti mintis apie parsidavimą priešui? Ar galėjom pritarti kruvinam smurtui?

Stojau į karo mokyklą su slapta viltim, kad šios profesijos žmonių Lietuvai dar prireiks...

Traukė ne "tarybinės" idėjos, o kariškas gyvenimo būdas, kurį mes, berniokai, įsivaizdavom kaip sveiką, disciplinuotą, sportišką (aš pats buvau  futbolininkas, plaukikas). Todėl nieko nuostabaus, kad vien iš mano laidos karininkais panoro būti net trys abiturientai. Juolab, kad Lietuvoje stovėjo 16-oji lietuviškoji divizija, ir, baigęs mokyklą, tikėjausi grįšiąs Lietuvon. (Deja, netrukus divizijos neliko...).

Per mandatų komisiją Murome senas generolas paklausė manęs, kodėl nesu komjaunuolis? "Aš – iš Pabaltijo", – pasakiau kaip labai svarų argumentą. "Na ir kas?" – nesuprato generolas. "Pas mus komjaunuolių tik vienas kitas, o ir tuos šaudo", – atsakiau. "A, teisybė, pas jus gi vyksta klasių kova…" Tuo "nacionalinis klausimas" ir baigėsi. Įstojau.

Ypač sunkus karo mokykloje buvo fizinis parengimas. Daug jaunų vyrų gangreit iškrito iš rikiuotės, atsidūrė sanatorijose, tapo invalidais. Mat, krūviai buvo tokie dideli, kad daugelio širdys neatlaikydavo. Man nieko panašaus neatsitiko, nes nuo mažens laksčiau, spardžiau kamuolį, vasarą ištisai plaukiojau – ir kai, tikrindami sveikatą, daktarai liepė iš visų jėgų pūsti, savo akimis nepatikėjo: "Oho, – sako, – tavo plaučiai kaip arklio!"

1957 metais mokyklos kadrų skyriaus viršininkas manęs jau klausia, kur norėčiau tarnauti? Nė nemirktelėjęs išpyškinu: "Pabaltijo apygardon!" O jis lygiai taip pat automatiškai atšauna: "Visur, išskyrus Pabaltijį. Nebėr limito". Užsispyriau kaip ožys: "Rašykit raportą gynybos ministerijai, kad konstitucijos pagrindu nesutinku tarnauti niekur kitur, tik Pabaltijy!" Žinojau: jam, ir ne tik jam, smarkiai kliūtų, jei ši istorija pasiektų ministeriją: aha, sakytų, blogai išauklėjot!.. Galiausiai nusileido.

Rygoj ėmė siūlyti Estiją; šiaip taip išsiprašiau Tilžę (Sovetską) – vis prie Lietuvos! Čia tarnyba sekėsi pusė bėdos, bet štai išsikviečia mane, jau vyresnįjį leitenantą, politinio skyriaus viršininkas ir pakloja popieriaus lapą: "Rašyk pareiškimą partijon!" Kai netrukus pranešiau nestosiąs, nustebo: "Taigi tu visą sako karjerą žlugdai! Ateis jaunesni, tau vadovaus, o tu ir numirsi leitenantu!" Tada supratau, jog metas man kaip nors išeiti iš šito žaidimo.

Per draugus pradėjau ieškoti kitų draugų, medikų, ir jie man pripaišė kažkokią akių ligą. Ėmiau rašyti valdžiai raportus, kaip man sunku dėl sveikatos dirbti. Vieną kartą paklausė: "O į komisariatą – važiuosi?" – "Važiuosiu!" Atsidūriau Kuršėnuose, o paskui ir Anykščiuose. Čia, gimtinėje, manęs laukė siurprizų! Jeigu kariuomenėj atsisakymas stoti į partiją buvo suprastas kaip kenkimas pačiam sau, neuniformuoti partiniai Anykščių vadai tai įvertino kaip nelojalumą tarybų valdžiai. Buvo 1962 metai, niekas nebegrasė Sibiru ar kalėjimu, bet kad aš tau gaučiau darbą! Baisus žmogus, pasirodo, tas Petraška!

Vyno gamykloj nepriėmė net darbininku. Šiaip taip "užsikabinau" SDAALR, paskui kiek pasikrapščiau veltinių fabrike, bet tie darbeliai nelipo prie širdies. Laimė, buvo dar "Elektros tinklai", priklausę ne Anykščiams, o Utenai, ten ir priėmė, jau beveik pagal ryšininko diplomą. Dirbau budėtoju, laiko į marias – ko tvertis? Įnikau klijuoti akmenėlius...

Pagaliau! 1990 metais užpildžiau specialią Sąjūdžio anketą, norėjau prisidėti prie Atgimimo kaip karininkas. Bet netrukus, padėčiai pablogėjus, tos visos anketos buvo sunaikintos. Po metų, kaip ir dera "tarybiniam" karininkui, tapau eiliniu savanoriu, šauliu. Penkerius metus tarnavau savanoriškoj krašto apsaugoj, mokiau jaunimą, buvau teritorinio gynybinio štabo viršininkas, bataliono vadas, tarnybą baigiau kapitonu.

Bet man visą tą laiką rūpėjo ne laipsniai – mano "laipsnių traukinys" seniai nuvažiavęs. Galvojau ir galvoju, kad vis dėlto man labai pasisekė. Nors ir negreit, kantrybė laimėjo, svajonės išsipildė: ginklu saugojau Lietuvos Nepriklausomybę, gyvenu ten, kur norėjau, tapau tai, ką labiausiai myliu – gimtinę...“ 

"Nemunas", 2006 m., Nr.45.


T. Mikeliūnaitės kultūros premijos 2006 m. laureatą S. Petrašką sveikina jo sūnus Sigitas ir anūkas Jonas.

TK nuotraukos

 
 
    Atgal...