Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2010-07-19   Išleistuvių popietėje ir graudulys, ir nuveiktų darbų skalsa
 
 

Birželio 22-osios popietę į Zarasų Pauliaus Širvio pagrindinę mokyklą rinkosi pedagogai ir miesto šviesuomenė – tądien pagerbta ilgametė šios mokyklos direktorė, Zarasų anykštėnė, viso mokyklinio ir mokyklos bendruomenės gyvenimo spiritus movens Dalia Marija Vitkūnienė.

Nesinori taip tiesmukiškai sakyti, kad išleidome ją į pensiją ar į užtarnautą poilsį. Jokiu būdu! Tik tą šventinę, kartu graudulingą ir kartu džiaugsmingą, valandėlę pabuvome drauge, pasidžiaugėme jos nuveiktų darbų šviesa, pasidalinome žemiškosiomis gėrybėmis. Su direktore, mokytojais, renginio vedėjais istorike Rimute Morozoviene ir anglų kalbos mokytoju Edmundu Ziboliu apvaikščiojome mokyklos kampelius, kuriais ji rūpinosi, puoselėjo, prisiminėme gyvenimo stoteles – pedagoginį ir šeimos kelią, studijų metus ir pirmąsias darbovietes. Prisiminėme jos kūrybingąsias iniciatyvas, kurių niekada nestokojo, rūpestį ir jaudulį, kad tik visiems ir visur būtų gera, kad tik nieko nestigtų, kad gyventume šviesiai.

Mokytojai parengė gražią poetinę-muzikinę kompoziciją, pasakė daug šviesių dėkingumo žodžių moteriai, kuri tikrai to verta. Smagu, kad tądien negailėta, nesibijota išreikšti dėkingumą, kad šviesiai paminėti iškilūs ir brangūs mokyklai dovanoti metai, netrūko dainų, gitaros skambesio, jautresnio, subtilesnio posmo.

Direktorė buvo ir yra žmogus, šalia kurio tiesiog gera būti, gera gyventi ir darbuotis. Mokytojai išleistuvių proga dovanojo ir keletą dekoratyvinių medelių – kad būtų ką puoselėti, prižiūrėti, kad nereikėtų liūdėti, graudintis, kad laistant gyvąsias dovanas būtų galima užsimiršti, atitrūkti, o drauge – atsiminti tai, kas buvo ir yra gera.

Likimo dovana – Rugsėjo 1-oji

Būsimoji pedagogė D. Vitkūnienė gimė 1944 m. rugsėjo 1-ąją abipus Šventosios upės įsikūrusiame Anykščių rajono Peslių kaime.

Kaimas visai sunyko XX a. pabaigoje. Dabar mes jį prisiminsime tik iš kultūrininkės Teresės Mikeliūnaitės legendos ir 1855 m. Antano Baranausko dienoraščio. Veikė ten kadaise malūnas, viena šeima turėjo karčemą, gyveno daug žmonių su savo darbais, rūpesčiais, likimais. Vėliau daug ką pakoregavo laikmečiai, deja, nedėkingi. Dabar visokias žinias apie kaimą ir ten gyvenusius žmones renka rašytojas Rimantas Vanagas, 1948 m. taip pat gimęs Pesliuose. Šitame kaime bėra tik tylios kapinaitės, kuriose palaidotas ir D. Vitkūnienės tėvelis. Tik tyla saugo kaimo gaisro atmintį, tremtis, partizaninio laikotarpio tragedijas, išardytas, prarastas ne vien šio kaimo kartas.

D. Vitkūnienė su mama pasitraukė į Antazavę, augo Zarasuose, mokėsi šio miesto 1-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau Vilniaus pedagoginiame institute studijavo rusų kalbą ir literatūrą. 1965-1973 m. ji dirbo Švenčionių 1-ojoje vidurinėje mokykloje, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, mokytojavo Švenčionėlių mokykloje-internate.

Nuo 1973 m. ji vėlei grįžo į ežerų kraštą – Zarasus, apsigyveno netoli miesto, Dimitriškių kaime, kur su vyru Pranciškumi (anykštėnu, buvusiu kūno kultūros mokytoju) gražiai prižiūri sodybą, rūpinasi namiškiais. Drauge išaugino sūnų Mindaugą, kuris taip pat pedagogas, dėsto matematiką ir informacines technologijas, marti Andželika – lituanistė. 1973-1986 m. D. Vitkūnienė dirbo Zarasų Žemės ūkio mokykloje, 1973-1980 m. buvo rusų kalbos ir literatūros dėstytoja, 1980-1986 m. minėtoje mokykloje ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas.

Nuo 1986 iki šių metų D. Vitkūnienė dirbo Zarasų 2-ojoje vidurinėje mokykloje (nuo 1997 m. spalio 24 d. švietimo įstaiga gavo Pauliaus Širvio vardą), dėstė rusų kalbą ir literatūrą. 1990-1994 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete ji įgijo istorijos ir politologijos mokytojos išsilavinimą. 1994-1996 m. Zarasų 2-ojoje vidurinėje mokykloje ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas, o nuo 1996 iki 2010 m. liepos 1 d. vadovavo šiai švietimo ir mokslo įstaigai.

Suminėjau čia tik keletą svarbesniųjų datų, internete rastų ar pasakojimų, pokalbių metu išgirstų... O dabar norisi pažvelgti į tai, kas už šių datų tiesiog su kaupu slepiasi, kas nuveikta, kokios gražios iniciatyvos jos dėka įdiegtos, palaikomos klesti ir gaivina mokyklos kasdienybę. Juk tiek dirbdama pavaduotoja, tiek vėliau eidama direktorės pareigas ji niekada nestokojo šviesių, brandžių ir brandinančių idėjų, kurios įsišaknijo, stiprino mokyklos kolektyvą, mokytojų, mokinių ir jų tėvelių susikalbėjimą.

Kūrybingoji išmintis, gyvieji šviesios kasdienybės krisleliai

Savo veiklą ir vadovaujantį, vienijantį darbą D. Vitkūnienė stiprino ir grindė humanistiniais, humanitariniais idealais, tautinės mokyklos koncepcija, kur nesvetimos tautinės kultūrinės tradicijos, krašto ir tautos istorija, paveldas, krikščioniškoji moralė.

Dirbdama mokykloje ji buvo įvairių renginių, skirtų tautiškumui puoselėti, iniciatorė ir vykdytoja, tautinių šokių būrelio vadovė. Ji buvo aktyvi ir kūrybinga Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sąjūdžio dalyvė, o atkūrus šalies Nepriklausomybę – ir Tautinės mokyklos kūrėja. Jai nesvetimos krikščioniškosios vertybės, tikėjimo praktikavimas. Tapusi direktore, inicijavo sustiprintą gimtosios kalbos dėstymą, mokykloje atsirado etnokultūros, retorikos, lietuvių literatūros interpretavimo, teatro dėstymo, lotynų kalbos disciplinos, imtos organizuoti tradicinės Užgavėnių šventės, radusios atgarsį visame mieste.

Stiprindama tautinę savimonę ir identitetą, inicijavo valstybinių švenčių bei atmintinų dienų minėjimų organizavimą. Tokie minėjimai ilgainiui virto tautiniais edukaciniais projektais, tradiciškai vykdomais kiekvienais metais, kai kūrybiškai sujungiamos kelios disciplinos, kai draugėn pasitelkiama kalba, menai, tikyba, istorija ir kt.

1990 m. tuometinio Zarasų klebono Vytauto Kapočiaus iniciatyva ir direktorės pritarimu į mokyklą grįžo religinė simbolika, 2002 m. prie P. Širvio mokyklos pastatytas kryžius, kurio autorius – Jonas Mackevičius, Nukryžiuotojo skulptūros meistras – Ričardas Sirotka. Monumentalų kūrinį pašventino kun. V. Kapočius, o kilniai idėjai įgyvendinti ąžuolą dovanojo Zarasų urėdas Rimas Jurevičius. 2004 m. mokyklos kieme atidengtas stogastulpis Sausio 13-osios aukoms atminti (autorius Raimundas Pupeikis).

D. Vitkūnienė, palaikydama šeimas, inicijavo ir kasmet vykdo projektus, skirtus miestiečiams. Pažymėtina Atvelykio popietė „Gerumo diena“, kuomet žmonės kviečiami į mokyklą, kartu dainuojama, kalbamasi, džiaugiamasi, mokoma išgirsti, pastebėti, dalintis su tais, kurie vargsta ir skursta. Paminėsime ir „Mokyklos dieną“, kuomet miesto visuomenė drauge su mokyklos bendruomene dalyvauja kultūriniuose renginiuose, sporto varžybose. Tradicinė Advento popietė skirta susitelkimui, pasiruošimui Šv. Kalėdoms, katalikiškoms, krikščioniškoms tradicijoms puoselėti.

D. Vitkūnienės iniciatyva gyvuoja renginiai, jau senokai išaugę iki rajono ar šalies lygmens. Pažymėsime vaikų ir jaunimo mokyklų teatrų festivalį „Du sparnai“ (nuo 1996 m., režisierė Gražina Karlaitė), Aukštaitijos regiono moksleivių kūrybos konkursą „Aukštaitijos jaunųjų poetų dienos „Raktažolė“ (nuo 1999 m.). Jo metu geriausiam eiles kuriančiam moksleiviui įteikiama Mažoji Pauliaus Širvio premija, kurios įkūrėja taip pat ponia D. Vitkūnienė. Kasmet mokykloje vyksta ir tradicinė „Lietuvių kalbos savaitė“, skirta žadinti meilę ir pagarbą gimtajai kalbai. Direktorės iniciatyva rengiami ir edukaciniai dorinio ugdymo, geografijos, istorijos, užsienio kalbų projektai, skirti gilesnei savosios ir kitų tautų bei kultūrų pažinčiai stiprinti. Mokykloje organizuojamas ir Šauniausio moksleivio konkursas, buvo mokykloje ir prezidento postas, nuo 1996 m. leidžiamas laikraštis „Ausla“. 1997 m. įkurtas mokyklos istorijos muziejus, kaupiami P. Širvio gyvenimo ir kūrybos eksponatai, palaikomi tarptautiniai ryšiai, pailsėti, naujo kūrybinio oro įkvėpti keliaujama į užsienį...

D. Vitkūnienė įkūrė mokyklos švietimo tobulinimo centrą, kuris vėliau tapo Zarasų rajono švietimo centru (1998 m.). Mokykloje šiuo metu veikia jos įkurtas Mokyklos tobulinimo centras, kuriame vykdomi įvairūs šalies švietimo projektai: „Mokyklų tobulinimo programa“, „Mokyklų tobulinimo programa „+“, „Besimokančių mokyklų tinklai“, „Mokymosi krypties pasirinkimo galimybių didinimas 14-19 metų mokiniams“, „Pasirengimas pradinio ir pagrindinio ugdymo atnaujinto turinio bendrųjų programų diegimui“.

Direktorė 2003 m., ieškodama galimybių gerinti mokyklos bendruomenės darbo ir mokymosi kokybę, inicijavo šios švietimo įstaigos dalyvavimą programoje „Lietuvos švietimo įstaigų tinklo pertvarkymas ir jų atnaujinimas“, koordinavo mokyklos renovaciją, naujausių technologijų bei inovatyvių metodų diegimą. D. Vitkūnienė yra P. Širvio mokyklos labdaros ir paramos fondo įkūrėja, kartu ji aktyviai dalyvauja labdaros fondo „Išgirsk mane“ veikloje, yra Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos pastoracinės tarybos, Zarasų ligoninės stebėtojų tarybos bei Zarasų r. Savivaldybės gabių vaikų skatinimo komisijos narė.

Direktorės iniciatyva kasmet sodinami medeliai, puoselėjama, gražinama aplinka, auga ir P. Širvio berželis... Visos iniciatyvos tikrai pasitarnavo rimto žvilgsnio į žmogų, bendruomenę, tautą formavimui. Anot direktorės, mokytojai su užsidegimu ir atsidėjimu dirbo, gimė tradicijos, veltui pastangos tikrai nenuėjo, nors ši mokykla tik per plauką netapo gimnazija – 2002 m. mokykla tapo pagrindine, bet viskas buvo paruošta, sukaupta, tinkamai pasistiebta. Daug gražių dalykų šioje bendruomenėje kilo, brandžiomis iniciatyvomis vėliau pasinaudojo ir kitos mokyklos. Reikia viltis, kad vaikai tai atmins, įvertins, nes visuomet akcentuota dvasinių, aukštųjų dalykų svarba, mokyta žmogiškojo gyvenimo. Kiek sykių bendrauta su P. Širvio bendražygiu poetu Feliksu Jakubausku, jaunųjų poetų skaitymuose sykį yra dalyvavusi ir P. Širvio žmona Birutė. Kiek gražių akimirkų patirta Stelmužėje skaitant, žvelgiant, būnant kartu. Kiek daug laimėta kartu sprendžiant, kalbantis, bendradarbiaujant, kuriant ir vykdant, plečiant P. Širvio dvasios ir kūrybos atminimą.

Smagu, kad yra tokių gerų žmonių, kad gali juos pamatyti, pagerbti. Svarbu, kad jie patys yra tvirti kaip ąžuolai, nepamirštantys savo šaknų, praeities. Tik į tokius žmones ir norisi atsiremti. Prasidėjęs kitoks laikas be mokyklos, kolegų mokytojų, mokinių šiek tiek graudus, bet tos atostogos (juokiamės, kad jos bus kiek ilgėlesnės, nei įprastai) – tebus laikas sau, artimiesiems, knygai, poilsiui ir tų su meile dovanotų medelių priežiūrai. Kai taip dovanoji ir daliji, rūpiniesi kitais, dažnai pamiršti save. O save mylėti taip pat reikia.

Išleistuvių proga P. Širvio mokyklos meistras Jonas Vaičiūnas išskobė menišką suolą, kad direktorė (ją visada taip vadinsim!) galėtų sugrįžti, prisėsti, pabūti, pažvelgti nuo aukštumėlės į gražiųjų savo darbų skalsą, kuria tyrai džiaugiamės ir gaivinamės, kurios tikrai niekas neišraus.

Šių eilučių autorius tebesaugo 2001 m. balandžio 20 d. D. Vitkūnienės su autografu dovanotą knygą „Krikščionybės istorija“. Ji labai brangi, nes su ja rankose 2008 m. rugpjūčio 4 d. atvykau darbuotis į Zarasus, ir P. Širvio mokyklos direktorė buvo vienintelis žmogus, kurio ieškojau, į kurį bandžiau įsitverti, kurį vienintelį šitame krašte pažinojau, kurio dėka pasisekė prisijaukinti miestą ir jo gyventojus.

Kun. Justas Jasėnas,
Zarasai

 
 
    Atgal...