Pažinti naujausią šio produktyviausio mūsų dienų anykštėno rašytojo kūrinį – ketvirtąją jo sumanytos "Sielių" serijos knygą padės ne kas kitas, o pats jo autorius.

Taip atsitiko, kad pirmą kartą savo dokumentinei prozai Rimantas Vanagas bei jo knygos leidėjai parengė dar ir santrauką. Tik pateikė ją šioje knygoje ne visiems skaitytojams, o tik tiems, kurie knygos ištisai perskaityti negalės, – skaitantiems rusiškai arba angliškai.

Siūlome anykštėnams lietuvišką R. Vanago knygos santraukos tekstą, tikėdamiesi, kad šios mintys padės atkelti vartus į naują pasaulį, kuris, lyg mokslinės fantastikos siužetuose, yra kažkur čia pat, šalia, bet kartu ir nepasiekiamas, tik nujaučiamas.

Perskaičius šią santrauką, tiesiog rūpi ieškoti ir visos knygos...
  

Knyga skirta lietuvių ir žydų santykiams, tiksliau – netradiciniam požiūriui į juos.

Dėstymo maniera primena žaidimą kaleidoskopu: tas pats faktas, įvykis ar reiškinys vartomas vis kitoje šviesoje, nevengiant kontrastingų ir netgi kontraversiškų spalvų. Pasitelkti skirtingi šaltiniai: lietuvių rašytojų (daugiausia Anykščių krašto) kūriniai apie žydus, vienų ir kitų tautosaka (dažniausi anekdotai), senolių prisiminimai, šiandienos muziejininkų ir moksleivių surinkta medžiaga, reti žydų literatūriniai leidiniai bei primiršti kūriniai, žymių žmonių mintys, originali žydų poezija apie Vilnių ir Lietuvą, holokausto laikotarpio dokumentai, šiandieninė Izraelio spauda ir kt. Bandoma provokuoti skaitytoją, skatinant sveiką diskusiją, kritišką požiūrį į mąstymo stereotipus ir fobijas, ieškant sąlyčio taškų tarp kaimynystėje gyvenusių tautų, ne savo valia atsidūrusių „skirtinguose upės krantuose“.

Nors žydų Lietuvoje likę labai nebedaug, mūsų istorija bus nepilna, jei užmiršime ankstesnį jų gyvenimą, kultūrą, spalvingas asmenybes, jų juoką ir ašaras. Istorijos vadovėliuose turėtų atsirasti daugiau vietos ir dėmesio kitataučių bendruomenėms – juo geriau pažinosime vieni kitus, juo mažiau kils nesusipratimų, atsiras daugiau „cemento“ tvariems tiltams bei lieptams, ilgalaikei santarvei. Tokios santarvės galia tikėjo ir žydai, pvz., genialusis Markas Šagalas, skelbęs ekumeninę žmogaus ir gyvenimo viziją: „Tikėjimo vienybė - santarvės ir laisvės pagrindas (...) Dievo ranka reiškiasi kiekviename įvykyje ar daikte, o žmogaus širdis gali įžvelgti jo buvimą“.

Lietuvoje per visą 600 metų žydų gyvenimą nebūta žydų pogromų. Ar viena priežasčių nebus ta, kad rasta kitų būdų „nuleisti garą“? Juokauta, krėstos išdaigos ir eibės, kai kada net piktokos; pasakojimai apie „narsuolius“, kurie visaip gąsdino žydus, gyvi iki šiol. Sistema „savas – svetimas“, iškelianti savos tautos pranašumus, įvairiais pavidalais veikia visose šalyse, Lietuva čia jokia išimtis. Panašūs buvo ir kaltinimai žydams (pvz., tariamas krikščionių vaikų kraujo vartojimas kepant macus), atsispindėję net verstinėje literatūroje, tačiau paprastų lietuvių atmesti kaip prieštaraujantys blaiviam protui.

Autorius taip pat apeliuoja į sveiką nuovoką bei logiką ir klausia: ar tokia protinga, gudri, sumani tauta, kokia pasaulis laiko žydus, žudytų vaikus tos šalies, kurioje jie nori ramiai ir gerai gyventi? Tai būtų tolygu savižudybei.

Žydus “demaskuojančios” citatos iš “Šventųjų gyvenimų” arba rusų filosofo V. Solovjovo mintys apie nedorą krikščionybės vaidmenį antisemitizmo istorijoje – tai tik viena “medalio pusė”. Antroji – konkretūs judėjų ir katalikų pakantumo, sugyvenimo pavyzdžiai, konkrečių kunigų ir eilinių tikinčiųjų pastangos gelbėti nelaimėn patekusius žydus.

Lietuviai, daugiausia valstiečiai, pavydėjo žydams jų neva lengvesnio gyvenimo, o atkūrę valstybę, atkakliai konkuravo su jais, ypač pramonėje ir prekyboje. Tačiau prasidėjus genocidui, dauguma lietuvių nuoširdžiai gailėjosi žydų, užjautė juos, tik mažai kuo galėjo padėti. Kita vertus, ar miestelio moterėlės į getą atnešta kriaukšlė duonos, puodynė pieno rizikuojant savo ir savo šeimos gyvybe – nepakankamai aiški pozicija? Ar tai nėra moralinis žygdarbis, prilygstantis gal net legendinei vieno ar kito užsienio šalies karaliaus, konsulo paramai?

Sąmoningai ar nesąmoningai pamirštama, kad nacių okupuota Lietuva turėjo visai kitokią praeitį ir statusą, nei, tarkim, Danija, Norvegija, Prancūzija, nebekalbant apie trečiojo reicho sąjungininkes Bulgariją ar Rumuniją, – Lietuvai nebuvę palikta net vardo. Taigi manipuliavimas vien aukų skaičiais arba nemotyvuotais palyginimais (kodėl Lietuvoje nužudyta tiek daug žydų, o kitose šalyse – santykinai – tiek mažai?) – pernelyg tendencingas, neatspindi anuometinės tikrovės ir negali pasitarnauti tiesai.

Kas kita – kalbant apie tiesioginį lietuvių dalyvavimą žudynėse: naivu, nesąžininga tai neigti, aiškinti ar teisinti politiniais sumetimais, nes tuomet išeitų, jog žydšaudžiai buvę... Lietuvos patriotai. Tuo tarpu daugeliu atvejų žudyta ne dėl tikybos, rasės, politinių pažiūrų skirtumų, o pirmiausia dėl turto, ir šį teiginį patvirtina gausūs faktai. Net ir tai, kad ir šiandien lietuviai neišdrįsta prisipažinti turį namuose kokį žydišką baldą ar šiaip daiktelį. Vadinasi, mūsų visuomenė dar nėra laisva, atvira, pilietiškai brandi.

Šią bei kitas aktualias temas autorius gvildena remdamasis savo paties sutiktų Lietuvos arba iš jos kilusių žydų, nūnai gyvenančių Izraelyje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse, likimais. O jie liudija ne tik praradimus bei skausmą, bet ir nuoširdžius jausmus juos išauginusiai Lietuvos žemei, troškimą apčiuoti savo tautos šaknis, bendradarbiavimo siekius. Pasakojimai apie žydų ir lietuvių išgyvenimus praplečiami pažintine informacija; taip atsirado skyreliai apie “amžinąjį žydą”, žydų pasakas, atgaivintą hebrajų kalbą, prieškario žydų emigraciją į Palestiną, fantastinės drąsos jonavietę Žaną Ranaitę, dirbusią policijos ir gestapo būstinėje Minske, ir kt.

Dažnai ne tik lietuviai stereotipiškai žvelgia į žydus, bet ir žydai į lietuvius. Tie nepalankūs įvaizdžiai neveda niekur, tik į aklavietę. Užuot svaidžiusis abipusiais kaltinimais, kur kas prasmingiau būtų drąsiai ir atvirai diskutuoti apie tai, ką žydai davė Lietuvai – ir ką Lietuva davė žydams, – autoriaus įsitikinimu, tik šis kelias perspektyvus, vertas pagarbos bei palaikymo.

Dažna šalis vis kitaip supranta atgailą dėl genocide dalyvavusių tautiečių. Lietuviai taip pat šiuo klausimu nėra vieningi. Sveikintini valstybių vadovų atsiprašymai ar materialinės kompensacijos. Tačiau bene pati įtikimiausia bei nuoširdžiausia atgaila – niekieno neraginamų žmonių reakcija, jų širdies balsas, iniciatyva ir pastangos įamžinti žydų atminimą. Lietuvoje esama puikių pavyzdžių, kai žydai, juos ištikusi tragedija apipinami dainomis, eilėraščiais, dvasingais atsiminimais.