Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-10-03   Mokytojo viešas žodis apie Mildos Telksnytės knygą „Atminties gėlės“
 
 

„Atminties gėlių“ viršelį puošia lauko gėlių paveikslo nuotrauka. Bet ši Mildos Telksnytės knyga ne apie lauko gėles, o apie Utenos žmones GĖLES.

Pirmojo apsakymo NAMO gėlė – Emilija. Po tremties ji vėl iš gimtinės ežero „pasisėmė rieškučiomis ir nusiprausė veidą“. „Ir akys sudrėko nuo džiaugsmo ašarų“. Bet staiga išgirsta: „Kad nebėr namų, Amiliut“, – nėra kur grįžti. Vietoje sodybos – traktorių išvagotas laukas. Apsakymo mintis susišaukia su tremtinės poetės žodžiais: „Sugrįžai... / O namai nebe tavo, / Kiemo obelys senos / Ne tavo. / ...Net nukritusios kriaušės / Pakelt neišdrįsai. / Ne tavo“.

Tūkstančius gražiausių tremtinių sodybų melioratoriai užklojo žeme. Sugrįžusieji namolei nerado gimtojo slenksčio arba rado tik svetimus, atėjūnus.

Apsakyme „Dvaro rūmų skundas“ baisus reginys: „Vieną naktį visus pastatus apsupo kareiviai raudonomis žvaigždėmis ant kepurių“.

Apsakymas prikėlė mano atmintyje šiurpią Rusijos tragediją...

"Revoliucija nežinojo pasigailėjimo, taip proletarai šventė pergalę. Jau išbadė peiliais ir durtuvais gubernatoriaus tarnus, kurie be pasipriešinimo atvėrė duris ir įleido banguojančią minią į minkštais kilimais išklotus kambarius, kuriuose ant sienų aukso rėmais spindėjo brangūs paveikslai ir žėrėjo krištolo sietynai. Čia visada viešpatavo tyla ir rimtis. Minia troško ne rimties ir tylos, o triukšmo ir kraujo. Neradę gubernatoriaus šeimos, raudonieji rūstybę nukreipė prieš tuos, kurie vaikščiojo šiuose rūmuose. Po pusvalandžio visi buvo negyvi. Tris jaunas kambarines moters kūno ištroškę proletarai nusitempė į rūsį ir surengė ištvermingumo varžybas. Kai merginos buvo suplėšytos į gabalus, pravertė ir senutė freilina.

Nebelikus kam kerštauti, eilė atėjo rūmams – pirmoji suliepsnojo biblioteka, prikimšta brangiausių, odiniais viršeliais knygų, šimtmečiais rinktų pasaulyje. Kad gaisras greičiau sunaikintų rūmus, suvertė baldus, paveikslus, smuikus, pianinus.

Proletarai plūdo gatvėmis, daužydami gražesnių namų langus, žudydami švariau apsirengusius vyrus, šaukdami „Šalin buržujus“. Per naktį siautėjusi minia išžudė visus sugautus žandarus, policininkus, gimnazistus, karininkus, popus, šimtus moterų ir merginų išprievartavo ir nužudė. Taip šventė revoliucijos pergalę. Ura Leninui..." (Ištrauka iš knygos „Tėvo maldos“).

Apsakymas „Tauriliškių kryžius“: „Stovi jis aukščiausioje vietoje, prie pat kelio, laimindamas visus, kas praeina ar pravažiuoja, laimindamas ir laukus...“ Kiekvienas kaimas turėjo kryžių – saugotoją nuo žaibo ir maro, nuodėmių atleidėją tiems, kurie nesilankė bažnyčioje, kryžius buvo kaimo žmonių dvasios stiprybės sargas. Kai žmogų užklupdavo nelaimės, jis tikėdavo kryžiaus magija. Ir aš nuo vaikystės ne tik prieš egzaminą, bet ir eidamas gulti persižegnoju. Persižegnoju, sėsdamas prie automobilio vairo.

„Netikintis žmogus lyg valtis be vairo ir be burių. Neturintis tikėjimo žmogus dažnai tampa bejėgis. Jeigu tikite Kristumi, įgaunate jėgų atlikti ne tik sunkiems darbams, bet ir žygdarbiams“, – kalbėjo Vaižgantas.

Raudonųjų vėliavų šlamesiu susižavėję kaimo tamsuoliai, paraginti staliniečių, traktoriais išvartė visoje Lietuvoje kryžius. Ir Tauriliškių kaime liko „jo vietoje ištryptos rūtos ir smėlyje likusi į kelią vilkto kryžiaus žymė“.

Mes regėjome Lietuvą be kaimo kryžių, – pragertą, vagiančią, sukčiaujančią, skundančią kaimynus ir draugus. Atstatė kaimas kryžius, nes negali gyventi be ramybės, didybės, gerumo, paslaugumo ir nuolankumo saugotojo.

Pats lyriškiausias ir poetiškiausias apsakymas – „Aš čia“. „Dėkui Tau, Dieve, dėkui švenčiausiajai Mergelei Marijai, kad tu, vaikeli, atsiradai,“ – dėkoja motina, ilgai ieškojusi dukrelės.

O motinos, visos motinos, net tos, iš kurių teismas valstybės vardu atima Motinystę, yra motinos. Blogos motinos tiek pat pagimdo dorų gerų vaikų, kiek ir geros motinos užaugina bandiūgų.

Apsakymo „Žvakė palatoje“ neskaičiau. Nuo vaikystės mane baugina balti chalatai. Mano mama sulaukė šimto ir nepažino daktarų, aš nevartoju vaistų, nors verkiant reikėtų. Vis atidedu kitai dienai. Taip ir sulaukiau 83, bet sėdžiu prie kompiuterio ir maketuoju anksčiau parašytus raštus...

„Sudie, saulala“ – mūsų senelių likimas: esi niekam nereikalingas. Mes, visi seneliai, ne tik mintimis, bet ir garsiai kalbamės su vaikyste: takais, medžiais, savo draugais, artimaisiais. Bronius regi ne tik savo trobą, sodintą ąžuolėlį, virtusį galingu ąžuolu, bet ir vaikystės šnarantį upelį, virtusį tiesiu kaip styga grioviu. Upelį ištiesino, bet gyvenimas tapo kreivas.

Mano kaimynė senutė, vaikų užmiršta, prašosi Anapilin, bet gyviesiems kapų nėra. Skausmus, kančias, šaltį ir alkį turi priimti kaip atpildą. Norėtų sudegti kaip žvakė ne vienas, bet kas gyvenime blogai elgėsi, turi atpildą dar šioje žemėje patirti.

Sujaudino mane apsakymas „Svečiai iš anapus“. Aš vis sukalbu maldą už savo bičiulius klierikus, žuvusius partizanais. Kiek raudonasis maras sutrypė talentų. Nors su jais iš anapus tariamės, kai mums sunku, džiaugiamės, kai linksma.

Apsakymas „Atleisk, Vidmantai“ – apie buvusį vedėją. „Koks aš tau vedėjas“... Ir aš pažinojau daug česlovų, daugiausia tai buvę KGB tarnai, ėję direktorių, vadovų, redaktorių pareigas. Suvokę nuo pirmos dienos, kad „tavo gyvenimas sugriautas, dvasia užnuodyta, kad tapai budelio parankinis, pardavei savo dvasią okupantui, kad tu tarnausi tiems, kurie naikins Lietuvos kultūros šaknis, perrašinės istoriją, net carinės Rusijos vergovę vertins kaip lietuvių tautos išsigelbėjimą“. Dauguma prasigėrė, šeimą išbarstė, pasirinko bomžo buitį ir būtį.

O apsakymas „Pasėdėkime po medžiu“ – tai lyg Vygando miniatiūra, baladė gamtai. Matau, kad Jus abu sieja ne tik šeimos ryšiai, bet ir mintys, svajonės, kūrybos kančios. Ir laimingas gyvenimas – kai viduje gera, esi laimingas.

Salomėjai medis – kaip simfonija, jis saugo ne  tik nuo lietaus, bet suteikia jėgų įveikti sunkumus, paguodžia, kai sunku, suteikia ramybę, kai aplink bjaurastis.

Milda Latavoje kalbasi su medžiu, su rasa, vėjeliu. Dėl to išliko autorė jaunatviška siela, į gyvenimą žvelgianti kaip į rojų. Ačiū.

Gal tris ar keturis kartus tyliai ir garsiai skaitėme su žmona apsakymus. „Stovėjau tada prie žibučių puokštės (paveikslo) ir negalėjau akių atitraukti. Tie žiedai buvo gyvesni už gyvus“. Mildos apsakymai su mumis kalba gyvų žmonių kalba.

Ne tik iš granito galima iškalti paminklą kūrėjui. Milda plunksna sukūrė paminklą vežimėly sėdinčiai ir tapančiai merginai, kuri ne parodoms tapė, o dalijo kitiems. Kūrėja manė, kad paveikslus tapė ir piešė Aukščiausiojo padedama, todėl atiduodavo kaip Aukščiausiojo dovaną.

Tikrieji menininkai, kūrėjai vos ne visi yra įsitikinę, kad vaizdus jiems siunčia Dievas, jie tik atlieka techninius veiksmus. Bernardas Brazdžionis ne kartą tvirtino, kad jam svarbiausią punktelį padiktuoja Dievas, kitus prikuria į viršų ar apačią savo talento pagalba.

Milda paliko ateities kartoms istorinį kūrinį apie seno lietuviško kaimo sovietizaciją. Tai ne istorinis traktatas, nors kiekvienas knygos puslapis atspindi mūsų istoriją. Iš praeities gyvenimo ji kuria naują tiesą, paremtą jau menine išmone. Talento dėka nesusijusios situacijos tampa koncentruotu pasauliu. Tikri įvykiai komponuojami į savitą audinį. Milda stengėsi nenutolti nuo istorinės tiesos, ir jai pavyko.

Mildos knygą man iš rankų „išplėšė“ uteniškis Leonas Geleževičius, buvęs mokytojas ekspertas. Jis gal valandą skaitė tikra uteniškių tarme. O kaip įdomiai skambėjo apsakymai. Dieve mano – koks nenusakomas tarmių grožis!..

Juozas  Danilavičius

 
 
    Atgal...