Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2012-01-31   Svėdasiškiai paminėjo kanklių meistro šimtmetį
 
 

Paskutinįjį sausio sekmadienį, 29-ąją, svėdasiškiai paminėjo garsaus savo kraštiečio kanklių meistro Juozo LAŠO 100-ąsias gimimo metines.

Juozas Lašas – tik nuotraukoje, bet jo kanklės – gyvos

Pirmiausia jo atminimas pagerbtas malda Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje. Šv. Mišias ta intencija aukojo parapijos klebonas kun. Vydas Juškėnas, po svėdasiškių šventovės skliautais skambėjo ne tiktai bažnytinio choro atliekamos giesmės, bet ir panevėžiečių kanklininkių ansamblio „Sigutė“ kankliuojamos melodijos.

Po Šv. Mišių svėdasiškiai ir jų svečiai rinkosi į kultūros namus, kur vestibiulyje visus pasitiko Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus vedėjo žurnalisto Vytauto Bagdono parengta paroda, skirta kanklių meistro šimtmečiui „Net ir gyvenimo stygai nutrūkus, šviesių prisiminimų gijos tebesitęsia...“, kurioje pateiktos pasakojimų, spausdintų apie Juozą Lašą laikraščiuose „Anykšta“, „Utenis“, “Šilelis“, „Valstiečių laikraštis“, „Tiesa“, „Privatus seklys“, „Laisvas laikraštis“ ir kituose, iškarpos bei kita medžiaga.

Paroda kanklių meistro šimtmečiui

Žiūrovams susėdus erdvioje salėje, kanklininkams iš Užpalių (Utenos r.), Utenos ir Panevėžio užėmus vietas scenoje, buvo parodytos ištraukos iš Lietuvos televizijos sukurto videofilmo apie Svėdasus iš ciklo „Mūsų miesteliai“.

Iš ekrano, kalbinamas filmo autorės žurnalistės Nijolės Baužytės, prabilo jau garbaus amžiaus, žilutėlis, regėjimą beveik praradęs kanklių meistras, prisipažinęs, kad gaminti kankles jam yra pats didžiausias gyvenimo malonumas. Tiesa, bandęs gaminti ir smuiką, ir gitarą, ir balalaiką, bet tie instrumentai – „ne tai“. Armoniką pavadinęs „rusku instrumentu, karčemų muzika“, Savičiūnų kaimo gyventojas Juozas Lašas negailėjo komplimentų kanklėms – „tautiniam instrumentui“. Tiktai, kalbėdamas prieš televizijos kamerą, žodžio kišenėje neieškantis Juozas Lašas apgailestavo, kad kanklės „išeina iš mados“, per radiją skamba visokie rokai, transliuojama kažkokia bjaurastis, girdisi tarškimas, skardinių daužymas...

Žurnalistei N. Baužytei pasiteiravus, ar jis dar meistrautų kankles, jei po akių operacijos pagerėtų regėjimas, pasigirdo tvirtas atsakymas: “Dirbčiau“. Bet tuoj pat pasigirdo senojo meistro replika apie „ubagystę Lietuvoje“, nes neįmanoma nusipirkti stygų kanklėms bei kitų medžiagų. Į klausimą, kaip jis dabar gyvena, kanklių meistras atsakė su ironija: „Gyvename dvi katės, dvi vištos ir aš trečias“. Ir šmaikščiai  priduria, kad jaunystėje buvo „jaunas ir gražus ubagas, o dabar yra žabalas ubagas“...

Svėdasų seniūnijos seniūno Valentino Neniškio išsaugotos videofilmo kopijos ir svėdasiškio kompiuterijos specialisto Zenono Navicko sumontuoto iš to videofilmo siužeto apie Juozą Lašą dėka jubiliejinio renginio dalyviai turėjo puikią progą pamatyti ekrane gyvą ir šmaikščiai postringaujantį kanklių meistrą, trumpai sužinoti kai kuriuos jo biografijos faktus. Našlaičio dalią patyręs, daug vargo matęs vaikystėje, kanklių meistravimu susižavėjęs jaunystėje, jis liko ištikimas šiam amatui visą gyvenimą. Savamokslis meistras iš Savičiūnų pagamino per savo gyvenimą apie devynis šimtus lietuviškų kanklių, kurios pasklido po platųjį pasaulį, kuriomis muzikuoja profesionalūs ir mėgėjiški meno kolektyvai, pavieni atlikėjai...

Poezijos posmais apie tautinį instrumentą – kankles, jų svarbą šalies kultūros istorijoje, senolių papročiuose prabilusi  renginio vedančioji literatė, visuomenininkė, Svėdasų kultūros namų etnografinio ansamblio dainininkė Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureatė Irena Guobienė paprašė pasidalinti prisiminimais apie kanklių meistrą Juozą Lašą Utenos kultūros centro direktorę Astą Motuzienę.

Apie meistrą pasakoja A. MotuzienėJi, rodydama ekrane daugybę fotonuotraukų, prisiminė savo darbo metus Užpaliuose. Iki šiol liko šviesūs prisiminimai apie susitikimus su kanklių meistru jo namuose, Užpaliuose organizuotus „Skambančių kanklelių“ festivalius, kanklininkų ansamblio „Pasagėlė“ veiklą, čia organizuotus Juozo Lašo 85-mečio, 90-mečio minėjimus. Kanklių meistras mielai apsilankydavo Užpaliuose, bendraudavo su jaunaisiais kanklininkais, džiaugdavosi ir didžiuodavosi, kad moksleiviai groja jo darbo kanklėmis.

Pasak A. Motuzienės, „Pasagėlės“ ansamblis yra vienintelis šalyje kolektyvas, grojantis autentiškomis Juozo Lašo gamintomis kanklėmis. Uteniškė svėdasiškiams perdavė nuoširdžius dirigento, muzikologo profesoriaus Algirdo Vyžinto, gerai pažinojusio kanklių meistrą J. Lašą, sveikinimo žodžius. Profesorius pats ketino atvykti į jubiliejinį minėjimą Svėdasuose, tiktai tą misiją sutrukdė liga...

Tarsi patvirtindama kanklių meistro meilę ir atsidavimą dviems vietovėms – Užpaliams ir Svėdasams, renginio vedėja I. Guobienė pacitavo šviesios atminties Juozo Lašo posakį: „Mano kūnas Svėdasuose, o siela – Užpaliuose“.

Šiemet švęsiantis savo kūrybinės veiklos 20-metį užpalėnų kanklininkų ansamblis „Pasagėlė“, vadovaujamas Loretos Neseckienės, jubiliejinio renginio Svėdasuose metu atliko daug nuotaikingų melodijų, už kurias jaunimui žiūrovai negailėjo plojimų. Plojimais buvo sutiktos ir dvi jaunos kanklininkės Brigita ir Viktorija – Utenos muzikos mokyklos folkloro studijos „Sietynas“ dalyvės, vadovaujamos pedagogės Rimos Garsonienės, kurios ne tiktai skambino kanklėmis, bet dar ir dainavo populiarias dainas.

Įspūdį paliko ir panevėžiečių kanklininkių ansamblio „Sigutė“ (vadovė Vida Krikščiūnienė) pasirodymas. Panevėžietės ne tiktai pradžiugino renginio dalyvius kankliavimu, bet ir papasakojo įdomių savo gyvenimo faktų, tampriai susijusių su svėdasiškiu kanklių meistru Juozu Lašu.

Panevėžietė kanklininkė iš ansamblio „Sigutė“ Irena Cemnolonskienė

Irena Cemnolonskienė prisiminė, kad jos vaikystė prabėgo Skiemonių krašte, kur niekas nekankliavo, tad ir ji jokių minčių apie kankles net neturėjusi. Bet kartą Panevėžyje susitiko su žinoma kanklininke Regina Daniūniene, kuri pasiteiravo, ar Irenos vyras kartais  nemeistrauja iš medžio. Mat, ji pažįstanti žmogų, kuris pagamino kelis šimtus kanklių, tačiau dėl sveikatos būklės jau nebegali meistrauti. Jis norėtų kam nors perduoti savo meistrystės paslaptis.

Kai apie tai Irena papasakojo savo vyrui, jis tuo labai susidomėjo. Ir štai tuomet Cemnolonskai atvažiavo į Savičiūnus, kur pabendravo su Juozu Lašu. Meistras geranoriškai viską aiškino, rodė brėžinius, mokė. Paskatintas tos pamokos, Irenos vyras pats namuose pagamino keletą kanklių.

„Ir kaipgi negrosi, jeigu namuose yra kanklės?“, – kalbėjo „Sigutės“ ansamblio narė panevėžietė Irena Cemnolonskienė. O kita šio ansamblio dalyvė Banga Sakalauskienė, pasidžiaugė, kad Svėdasai yra jos motinos gimtinė. Gausios svėdasiškių Kežučių giminės atstovė Banga renginio dalyviams papasakojo, kad jų šeimoje nuo senų laikų yra Juozo Lašo gamintos kanklės. Tas kankles turėjo įsigijusi teta. Kai ją ištrėmė į Sibirą, kankles paliko savo namuose. Grįžusi po tremties, rado kankles be stygų. Nuvežė meistrams į Kauną, kurie ne tiktai pritaisė stygas, bet dar pagamino ir dėklą instrumentui. Tuomet ji tas kankles padovanojo Bangos motinai. Brangią relikviją, padovanotą motinai, dukra Banga išsaugojo. Kai kartą Banga Sakalauskienė vienai  pažįstamai prasitarė apie turimas kankles, ši nustebo: „Kaip galima šitokį turtą laikyti ant spintos ir nekankliuoti?“ – ir pakvietė ją į „Sigutės“ ansamblį.

Panevėžietė prisimena, kad kanklių meistrą Juozą Lašą teko susitikti du kartus Užpaliuose: kūrybinėje stovykloje ir jo 90-mečio minėjime. Pamena, po jubiliejinių iškilmių ji priėjo prie meistro ir jam ant kelių uždėjo tas kankles. Jis, vos rankomis palietęs instrumentą, atpažino savo darbą ir pasakė, kad šios kanklės gamintos apie 1936 metus. Pasiguodė, kad akys nusilpusios, tad daugiau kanklių jis nebedaro. Pakvietė Bangą į svečius, bet ji taip į Savičiūnus ir nenuvažiavo...

Viena iš šių jubiliejinių iškilmių organizatorė, renginio vedančioji buvusi mokytoja Irena Guobienė priminė, kad Svėdasuose prieškario laikais buvo garsus pavasarininkų kanklininkų ansamblis, grojęs Juozo Lašo gamintomis kanklėmis, kuriam vadovavo vargonininkas Petras Vinkšnelis. Dabar kai kurie šio ansamblio dalyviai jau Amžinybėje, kiti – sulaukę garbaus amžiaus ir jau nebekankliuoja. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę svėdasiškiai vėl buvo susibūrę į kanklininkų ratelį, iš Užpalių atvažiuodavo pamokyti svėdasiškių Asta Motuzienė. Bet jau kuris laikas gražios kankliavimo tradicijos Svėdasuose primirštos. Todėl viltingai gerbiama Irena sakė tikinti, kad kanklės vėl suskambės ir svėdasiškių rankose...

Šimtamečio meistro garbei skamba kanklės

Visą laiką, kol vyko renginys, scenos centre kabojusiame ekrane buvo rodoma kanklių meistro fotonuotrauka, kurios apačioje buvo užrašytos gimimo ir mirties datos: 1912.01.11–2005.11.08.

Dar viena šviesios atminties Juozo Lašo spalvota nuotrauka puošė sceną šalia jo pagamintų dailių kanklių.

Paroda „Net ir gyvenimo stygai nutrūkus, šviesių prisiminimų gijos tebesitęsia“, skirta Svėdasų krašto šviesuolio Juozo Lašo atminimui, šiomis dienomis pradėjo veikti ir Vaitkūnų kultūros namuose (Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriuje). Pavasariop ši paroda persikels į Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų Kunigiškiuose.

Vytautas BAGDONAS
Autoriaus nuotraukos

 
 
    Atgal...