Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2012-03-21   Mano senelis Juozas Polis šventė savo 92-ąjį gimtadienį!
 
 

Kovo 19-ąją šeimos rate susirinkome pasveikinti mūsų senelį ir prosenelį.

Prie to, kad žymus ir nusipelnęs Lietuvos fotografas Juozas Polis

(išleidęs daugybę nuotraukų albumų, surengęs begalę parodų, dar tarybiniais laikais vienas iš nedaugelio fotografų turėjęs leidimą vykti į užsienį ir įamžinęs mūsų krepšinio komandos pergales (tais laikais nepartiniam tai buvo neįmanomas dalykas, o senelis nestojo į partiją, nors jam tai daug kartų primygtinai siūlė), fotografavęs ne tik Lietuvos architektūrą, gamtovaizdžius, bet ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykius, tarybinės armijos pasitraukimą iš lietuviškų kareivinių, atvykusį į Lietuvą popiežių Joną Paulių II, Lietuvos prezidentus oficialioms portretinėms nuotraukoms, iš V. Adamkaus rankų gavęs Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medalį už nuopelnus Lietuvai...)

visada buvo kuklus, mes visi jau pripratom. Bet tik dabar, kai jis šventė 92-ąjį gimtadienį, aš sužinojau apie savo senelį dar vieną naują dalyką, apie kurį jis nesigyrė daug metų.

Jo kambaryje ant stalo pamačiau didžiulę knygą „Lietuvos banknotai“ su keliomis užkištomis popieriaus skiautelėmis. Paklausiau, kas čia ir ar galiu pažiūrėti...

Pasirodo, net ant keturių mūsų lietuviškų litų banknotų puikuojasi mano senelio nuotraukų projekcijos: ant penkių šimtų litų banknoto – Merkio slėnio gamtovaizdis, ant šimto litų banknoto – Vilniaus universiteto ansamblis, ant dvidešimties litų banknoto – „Laisvės“ skulptūra, o ant dabar jau nebenaudojamo dviejų litų banknoto – Trakų pilies ansamblis.

Štai čia galima pasiskaityti apie kiekvieno banknoto kūrimo istoriją, pamatyti eskizus ir nuotraukas, kurios buvo panaudotos grafinei projekcijai: http://www.lb.lt/lietuvos_banknotai. Galima atsiversti bet kurį iš sąraše esančių nominalų.

NEĮTIKĖTINA!!! Aš tiek metų nežinojau apie tai... Ot, koks slapukas!

Juozas Polis su anūkėmis Asta Vildžiūnaite ir Renata Širvinskiene.

Kai mano senelis šventė savo 80-ties metų jubiliejų ir daugybė žmonių linkėjo jam gyventi iki 100 metų, senelis kukliai šypsojosi, dėkojo, o po to pasakė: „Tai kad man mažoka tik iki šimto...“ Tie žodžiai sukėlė tada juoko audrą, ir visi palinkėjimai buvo pakeisti vienu dideliu linkėjimu gyventi 200 metų.

Šiandien, matydama jį tokį gyvybingą, suprantu, kad šimto metų jam tikrai mažai!

Ir 80-ties metų jubiliejaus proga jis surengė parodą http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030219/kult_01.html...
Ir prieš trejus metus jis surengė savo nuotraukų parodą
http://www.photography.lt/lt.php/Parodos?id=333. Būdamas 89 metų...

SVEIKATOS, STIPRYBĖS IR DAUGYBĖS GYVENIMO METŲ TAU, SENELI!

Daugybė žmonių žino jo biografiją, jo darbus, jo nuopelnus... Bet tik aš, mano sesė ir mano brolis žinom, koks mylintis jis yra SENELIS (dabar jau ir prosenelis).

Jis improvizuotai vaidindavo man močiutės sekamas pasakas, kad aš valgyčiau (aš vaikystėje labai blogai valgydavau!).

Jis verda skaniausią grikių košę pasaulyje... Aš ir dabar nemoku taip skaniai išvirti.

Jis sėsdavo su manimi, penkiamete ar šešiamete, ant rogių ir su vėjeliu čiuoždavo nuo Vingio parko didžiojo kalno... O po to tempdavo mane ant rogių į viršų...

Kol močiutė mus nusivesdavo toliau, jis prikaišiodavo mums su sese baravykų į samanas, kad mes miške prigrybautume daugiausiai!

Jis leisdavo pripinti jam kasyčių!.. Senelis visada nešiojo tokius poilgius plaukus. Kai leisdavo, aš pripindavau jam tokių plonų plonų kasyčių. O jis po to su jom ir vaikščiodavo kelias dienas, nes išpint buvo neįmanoma... Na, menininkas... Nekreipė dėmesio, kaip jis su tom kasytėm atrodo...

Jis vesdavo mus, dar visai vaikus, į filharmoniją klausytis gyvai atliekamų klasikinių kūrinių, į operos ir baleto teatrą – žiūrėti baleto ir, žinoma, valgyti karšto šokolado!

Jis nepraleidžia progos pasididžiuoti mumis tarp savo pažįstamų. Ir tada, kai buvome dar vaikai, ir dabar.

Jis leisdavo mums su sese važiuoti „Žiguliuko-universalo“ bagažinėje. Mes to nežmoniškai norėdavom, ir jis leisdavo!!!
Jis apskritai viską leisdavo. Negaliu prisiminti nė vieno dalyko, ko senelis neleisdavo.

Prisiminiau. Vieno dalyko buvo nevalia daryti be jo – žiūrinėti į mažas dėžutes ir atskiromis temomis tvarkingai sudėliotų vokelių su nuotraukų negatyvais ir mininuotraukom. Senelis senajame bute turėjo tokį mažą savo darbo kambariuką su rašomuoju stalu, sena staline lempa ir didžiule lentynų spinta negatyvams sudėti. Tik su juo kartu galima buvo apžiūrėti tas lobių lentynas, dirstelti į paslaptingą vokelį su negatyvu... Tada tai atrodė kaip kažkas nepaprastai mistiško ir paslaptingo... Net jeigu ir leistų, nedrįstume su sese to liesti pačios.

Tiek prisiminimų... Dar daug galėčiau pasakoti...

Mes visą tą gimtadienio vakarą apie tai kalbėjom, prisiminėm įdomiausias akimirkas, vėl iš naujo išgyvenom tas geras emocijas, daug juokėmės...

O proanūkės sėdėjo prie senelio „prilipusios“ ir klausė visų tų istorijų, ėjo žiūrėti didžiulių metrinių nuotraukų, kuriomis nukabintas visas antras namo aukštas, senelio kambarys, kabinetas, visi koridoriai... Mes visi kartu apžiūrinėjom tą V. Adamkaus įteiktą medalį, apie kurį rašiau (beje, senelis turi ir nuotraukas, kur įamžinta teikimo ceremonija, jie abu su prezidentu...).

Sunku buvo skirstytis...

Mylim jį labai. Ta meilė perpildo, kai galvoju apie jį. Užtai turbūt ir norisi pasidalinti!..

Meile perpildyta anūkė Renata Vildžiūnaitė-Širvinskienė

 
 
    Atgal...