Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2012-07-02   Įspūdis knygą atvertus: ir akmeniu tapyti galima...
 
 

Birželio 29-ąją A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus salėje, kur kone du dešimtmečius eksponuojami Stanislovo PETRAŠKOS (1935-2009) akmens tapybos paveikslai, pristatytas jo gyvenimą ir kūrybą liudijantis albumas. Ta proga prakalbo leidinio rengėjai, menininko bičiuliai ir artimieji, o dvasininkas Justas Jasėnas pasidalijo mintimis apie žmogų, su kuriuo prasilenkė, bet jo kūrybos dvasią patyrė ir jaučia. 

Dainuoja S. Petraškos suburti Anykščių vyrai.

Vakarais vartinėju neseniai A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kūrybingųjų, veikliųjų muziejininkių Rasos Bražėnaitės ir Skaidrės Račkaitytės pastangomis puikiai paruoštą albumą "Stanislovas Petraška. Akmens tapyba". Dabar apie tautodailininką turėsim ne tik informacinį lankstinuką ir kelių minučių filmą, bet ir šį leidinį. Džiaugsimės, tikiu, ir patys, gebėsim pradžiuginti ir svečią.

Nuo 1995 m. muziejaus parodų salėje įrengta nuolat veikianti S. Petraškos kūrinių paroda. Su tautodailininku taip ir neteko susitikti nei dirbant Anykščiuose, nei vėliau dažnai į miestą sugrįžtant. Tiesa, vieną jo paveikslą vis matydavau klebono Stanislovo Krumpliausko kambaryje. O darbus vis tenka išvysti, kai atvykstu į Muziejų, kai užbėgu, nori-nenori toji visuma atsiveria. Tik privalu neužmiršti tiesiog žvelgti. Įeini tarsi pro kokius pirmuosius vartus, apsivalai, nusipurtai dulkes, mažmožiai nukrenta. Tik tada basomis kojelėmis galima mėginti susitikti su A. Baranausku, A. Vienuoliu-Žukausku, J. Biliūnu...

Nudžiugau, kai lankantis Seinuose (Lenkija) vienas tenykštis senukas lietuvis priėjo prie manęs ir pasakė, kad lankėsi Anykščiuose, kad jam įstrigo S. Petraškos darbai. Vadinasi, yra ką įsiminti, parsivežti. Atsiminti ne tik Šilelį, Puntuką, bet ir akmens tapybą – unikalų reiškinį, unikalią techniką... Niekur kitur to nesutiksime, nepamatysime.

Argi neverta paprastai imti ir pasidžiaugti? Pasidžiaugti milžiniška žmogaus kantrybe ir kruopštumu, nors mokinių, kūrybos tęsėjų neatsirado. Ir vargu, ar atsiras kada. Didelė prabanga turėti ir matyti šią darnią kolekciją, kurią albume išsamiai pristatė dr. Jolanta Zabulytė, savosiomis įžvalgomis ir geru žodžiu palydėjo Romualda Bražėnienė ir Rimantas Vanagas.

Mokytoja A. Daugilytė išsaugojo vieną pirmųjų S. Petraškos paveikslų.

Artimųjų vardu už branginamą menininko atminimą dėkojo jo sūnus Sigitas Petraška.Džiaugiuosi, kad galėjau kukliomis pastangomis prisidėti prie šio atminimo priartinimo, prie pagarbos žmogui, jo keliui ir darbui. Tai man labai brangu. Ir visai nekreipiu dėmesio į skeptikų raginimus užmiršti, į jų klijuojamas neva kičo etiketes, raginimus išmesti darbus patvorin. Didžiuojuosi supratingais žmonėmis, kurie atsiliepia į tai, kas tikra, brangu, artima, kas kilo iš mūsų žemės.

A. Vienuolis-Žukauskas įkurdino sieloje Anykščius legendomis ir padavimais, o štai S. Petraška miesto, žemės, apylinkių grožį sutelkia paveiksluose. Žiūrime – vadinasi, atpažįstame, susipažįstame, susitinkame. Ir akmenėlio smiltelės gyvos, kalba, ir akmeniu tapyti galima.

Ir dar. Šviesi gaiva, ramybė ateina, pasklinda iš tų paveikslų. O pirmiausia – tai paliudijimas, kaip galima miestą ir žmones ne keikti, bet prisijaukinti, priartėti ir įsimylėti. Tik mylintys žmonės taip įspūdingai tveria, kuria, tik jie geba išlaikyti ir išsaugoti. Tikra meilė – iš kūrybos. Tikra kūryba – iš meilės. Taip svarbu jausti, nemindyti, nesutrypti, bet pasilaikyti dėl savosios gyvasties, dėl būties grynumo, dėl sveikatos.

Justas JASĖNAS

 
 
    Atgal...