Ignas PIŠČIKAS
  Gimimo data: 1898-07-21
Gimimo vietovė: Kunigiškių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Dailininkas tapytojas, dailės pedagogas, tremtinys

2019-05-12   |   Spausdinti

Tėvai: Ignatijus Piščikas ir Uršulė Gumbaragytė-Piščikienė – žemdirbiai ūkininkai. Brolis Jonas Piščikas (1890 – po 1957) – inžinierius, 1949–1957 m. tremtinys Irkutsko srityje (Rusija), sesuo Marijona Piščikaitė (1894–1977) – 1949–1957 m. tremtinė Irkutsko srityje (Rusija).

Pirmojo pasaulinio karo metais jis pasitraukė į Rytus, augo Sankt Peterburge (Rusija), ten baigė vidurinę mokyklą ir A. Štiglico techninio piešimo mokyklą (dabar – V. Muchinos pramoninio meno institutas), kur mokėsi tapytojo ir scenografo Vasilijaus Šuchajevo klasėje, o Mstislavo Dobužinskio įvertinimai paskatino tapti profesionaliu dailininku.

1920 m. grįžęs į Lietuvą, I. Piščikas gyveno Kaune, 1920–1922 m. lankė Aukštesniuosius paišybos kursus, 1922–1928 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, kur 1924 m. įgijo gimnazijos jaunesniojo piešimo mokytojo išsilavinimą, o 1928 m. baigė ir tapybos studiją, buvo Justino Vienožinskio mokinys. 1928–1929 m. jis toliau mokėsi Paryžiaus (Prancūzija) nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje (Consevatoire National des arts et metiers), lankė šveicaro Philipo Colarossi meno akademiją.

Susipažinęs su Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos dailės muziejų ekspozicijomis, I. Piščikas grįžo į Lietuvą, 1929–1930 m. gyveno Kaune ir tapė dažniausiai miesto peizažus bei gėlių natiurmortus.

Negalėdamas pragyventi iš dailininko pajamų, 1930–1932 m. I. Piščikas dirbo Telšių-Kretingos geležinkelio statybos braižytoju, 1932–1941 m. buvo Kybartų gimnazijos piešimo mokytojas.

1941–1949 m. jis gyveno Ukmergėje ir dirbo šio miesto mokyklose dailės mokytoju, mokė ne tik piešimo praktikos, bet ir dailės istorijos. 1946–1949 m. jis buvo Ukmergės mergaičių gimnazijos ir Ukmergės suaugusiųjų gimnazijos piešimo mokytojas. Amžininkų prisiminimuose jis išliko kaip itin kruopščiai pamokoms ruošęsis pedagogas, pasižymėjęs didele erudicija ir dailės išmanymu. 

1949 m. kovo 25 d. I. Piščikas su broliu ir seserimi buvo ištremtas į Trakt Užetą (Šitkos r., Irkutsko sr., Rusija). 1950–1952 m. jis dirbo Šitkos vidurinėje mokykloje piešimo ir braižybos mokytoju, 1952–1957 m. buvo arklininkas, apskaitininkas Trakt Užeto kolūkyje, tik laisvalaikiu piešė.

Paleistas 1956 m. birželio 30 d. ir 1957 m. grįžęs iš tremties į Lietuvą, jis apsigyveno Vilniuje, kur ir liko iki gyvenimo pabaigos. To laikotarpio jo tapybos darbuose vyrauja Vilniaus senamiesčio kameriniai vaizdai, baroko atspindžiai, taip pat portretai ir pavieniai žanrinės tapybos darbai.

1957–1965 m. jis dirbo Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Žirmūnų gimnazija) piešimo mokytoju, kol išėjo į pensiją.

I. Piščikas daugiausia tapė aliejumi ant kartono, taip pat sukūrė piešinių įvairiomis priemonėmis: tušu, pieštuku. Nuo 1936 m. jis buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Jo paveiksluose retai matomos žmonių figūros, bet vaizdas pulsuoja gyvybe, tvyro elegiška rudens ar bundančio pavasario nuotaika. Svarbiausi jo kūrybos bruožai – aiški kompozicinė struktūra, lengvas, kiek įstrižas potėpis, vaiski, persišviečianti tapyba.

Labiausiai žinomi I. Piščiko dailės kūriniai:

1931 m. – "Kauno fragmentas" (peizažas).

1932 m. – "Lietinga diena", "Nameliai Žaliajame kalne" (peizažai).

1957 m. – "Autoportretas".

1958 m. – "Vilnius. Literatų gatvė", "Vilnius. Černiachovskio tilto fragmentas", "Vilnius. Jokūbo bažnyčia", "Vilnius. Stuokos-Gucevičiaus gatvė" (peizažai).

1959 m. – "Lentvaris. Tarybinio ūkio ančių ferma", "Lentvaris. Santechnikos gamykla "Kaitra" (peizažai).

Nuo 1929 m. pradėjęs eksponuoti savo paveikslus, I. Piščikas dalyvavo apie 20 dailės parodų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Jubiliejinės personalinės jo darbų parodos buvo surengtos 1978 ir 1998 m. Vilniuje.

Laisvalaikiu mėgo vienatvę, lankydavosi dailės parodose, užrašinėdavo pastebėjimus ir įspūdžius, klausydavosi radijo.

Šeimos nesukūrė.

Mirė 1984 m. birželio pabaigoje Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.

I. Piščiko kūrybinis palikimas buvo išsklaidytas, dalis jo dingo be pėdsakų. Lietuvos dailės muziejui 1978 m. jis perdavė ir 1984 m. testamentu paliko 85 savo natiurmortus ir peizažus, vienas vertingas tarpukario tapybos darbas atsidūrė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, keletas jų yra Šiaulių "Aušros" bei Telšių "Alkos" muziejuose.