Vincentas KEMĖŠIS
  Gimimo data: 1865-11-14
Gimimo vietovė: Vyžuonos (Utenos r.)

Trumpai:
Kunigas bažnyčių statytojas, švietėjas, vertėjas, visuomenininkas

2018-10-22   |   Spausdinti

Gimimo data kitų šaltinių duomenimis – 1861 m. lapkričio 1 d.

Brolis Domininkas Kemėšis – knygnešys, švietėjas. Sūnėnas (brolio Domininko sūnus) Fabijonas Kemėšis (1879–1954) – kunigas, ekonomistas.

1887 m. baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją.

1888 m. lapkričio 17 d. buvo įšventintas kunigu.

1888–1892 m. V. Kemėšis buvo Vilkijos (Kauno r.), 1892–1894 m. – Kupiškio vikaras. Paskirtas 1894 m. kovo pabaigoje, 1894–1897 m. jis buvo Imbrado (Zarasų r.) Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios kuratas, kunigas filialistas.

Perkeltas 1897 m. lapkritį, 1897–1905 m. V. Kemėšis buvo Tauragės parapijos administratorius. Jo iniciatyva 1899 m. buvo nugriauta sena medinė Tauragės bažnyčia ir per didelius vargus 1899–1904 m. pastatyta mūrinė Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia.

1905–1906 m. jis tarnavo vikaru Mosėdyje (Skuodo r.), ten įsitraukė į 1905–1906 metų revoliucinius įvykius, valsčiaus susirinkime kurstė žmones neklausyti carinės Rusijos valdžios, išvyti mokytoją ir raštininką. Už tai valdžios reikalavimu jis buvo perkeltas į kitą parapiją.

1906 m. V. Kemėšis grįžo į Tauragę ir 1906–1919 m. vėl buvo Švč. Trejybės parapijos klebonas. Nuo 1906 m. Tauragėje jis organizuodavo viešus lietuviškus vakarus su vaidinimais. 1908 m. jo iniciatyva Tauragėje buvo įsteigta Šv. Juozapo darbininkų draugija, atidariusi savo biblioteką su skaitykla, pieninę, siuvyklą ir batsiuvių dirbtuves, kur jaunimą mokė amatų.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. vasarą V. Kemėšis buvo Tauragės miesto apsaugos komiteto pirmininkas. Todėl rugsėjo viduryje, kai vokiečiai užėmė miestą, jie paėmė dvasininką įkaitu už tai, kad miestas nesumokėjo paskirtos kontribucijos, jį išsigabeno į Prūsiją ir keletą mėnesių kalino Karaliaučiaus (dabar – Kaliningradas, Rusija), Šcecino (Lenkija) ir kituose kalėjimuose.

Tik 1914 m. lapkritį per Švediją ir Latviją V. Kemėšis grįžo į Lietuvą, kiek laiko gyveno Kražiuose (Kelmės r.), paskui gimtinėje Vyžuonose. 1915 m. jis trumpai ėjo Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebono pareigas. Nuo 1915 m. pabaigos jis buvo Žemaičių vyskupijos generalvikaro Panevėžio klebono ir dekano Juozapo Stakausko, laikinai ėjusio vyskupijos valdytojo pareigas, padėjėjas Panevėžyje, vyskupijos kancleris.

Apie 1916–1917 m. grąžintas į Tauragę, kaip Tauragės klebonas V. Kemėšis dalyvavo 1917 m. Vilniaus konferencijoje, kuri paruošė sąlygas Lietuvos Nepriklausomybei.

Paskirtas 1918 m. lapkritį, 1918–1921 m. V. Kemėšis buvo Smilgių (Panevėžio r.) Šv. Jurgio parapijos administratorius.

1921 m. gruodžio 21 d. V. Kemėšis buvo paskirtas į Surdegį kuratu, čia steigė naują parapiją ir 1922–1930 m. buvo pirmasis Surdegio (Anykščių r.) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos administratorius. Jo iniciatyva buvusi Subačiaus parapijos Surdegio filija iki 1926 m. buvo pertvarkyta ir tapo savarankiškos parapijos centru.

Tarnaudamas Surdegyje, V. Kemėšis buvo aktyvus visuomenininkas, dalyvavo daugumos parapijos draugijų veikloje, joms vadovavo. Jis buvo vienas iš Lietuvos ventralinės galvijų kontrolės sąjungos Surdegio galvijų kontrolės ratelio steigėjų (1927 m.). Nuo 1923 m. jis buvo Surdegio žemės ūkio draugijos narys, nuo 1924 m. – Ūkininkų sąjungos Surdegio skyriaus valdybos sekretorius, nuo 1927 m. – Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos "Pavasaris" Surdegio kuopos valdybos narys, nuo 1927 m. – Surdegio pieno perdirbimo bendrovės valdybos narys, nuo 1927 m. – Lietuvių katalikų veikimo centro Surdegio skyriaus pirmininkas, nuo 1929 m. – Šv. Vincento Pauliečio draugijos Surdegio skyriaus pirmininkas. 1928–1930 m. V. Kemėšis ėjo ir Surdegio pašto agentūros vedėjo pareigas.

Iškeltas 1930 m. gruodį, 1930–1939 m. jis buvo Vadaktėlių (Panevėžio r.) Šv. Jono Nepomuko parapijos pirmasis klebonas. Atvykęs kaip kuratas, 1930 m. jis pertvarkė ir šią filijinę bažnyčią į savarankiškos parapijos centrą.

Paskirtas 1939 m. liepos 1 d., 1939–1946 m., iki gyvenimo pabaigos, V. Kemėšis buvo Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos altarista, gyveno ką tik įsteigtoje altarijoje, prižiūrėjo kunigo Kazimiero Mockaus įveistą sodą. 

V. Kemėšis išvertė ir išleido Franzo Bonno pjeses "Šv. Elžbieta" ir "Šventa Cecilija" (1907 m.). Jis bendradarbiavo "Nedėldienio skaitymuose", "Viltyje" ir kituose XX a. pr. periodiniuose leidiniuose.

V. Kemėšis Nepriklausomoje Lietuvoje buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.

Mirė 1946 m. sausio 23 d. Kupiškyje.

Išsami V. Kemėšio biografija pristatoma "Kupiškėnų enciklopedijos" 2-ajame tome (2012 m.), enciklopediniame žinyne "Surdegis ir jo apylinkės" (sudarė Osvaldas Janonis, 2014 m.).

Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių proga (1987 m.) įrengta šios bažnyčios istorijos memorialinė lenta, joje išlietas įrašas skelbia: "Šią Švč. Trejybės bažnyčią / pastatydino kun. V. Kemėšis / 1900 m. parapijiečių lėšomis. / ...".