Tėvai: Stanislovas Veteikis (1908–1990) ir Pranciška Sriubaitė-Veteikienė (1906–1988) – neturtingi žemdirbiai ūkininkai. Augo penkių vaikų šeimoje su trim broliais ir seserimi, buvo vyriausia iš vaikų. Sesuo Vlada Veteikytė-Eitminavičienė (g. 1935 m.), broliai Bronius Veteikis (g. 1937 m.) – statybininkas, Jaroslavas Veteikis (g. 1939 m.) – mechanikas ir Romualdas Veteikis (g. 1943 m.) – šaltkalvis, emigrantas Kaliningrado srityje (Rusija).

1940–1946 m. mokėsi Pašilių (Anykščių r.) pradinėje mokykloje, kur su dviejų metų pertrauka, kai sirgo, baigė keturias klases. Mokykloje išsiskyrė gabumu ir meniniais polinkiais, buvo ruošiama mokytis Kauno meno mokykloje. Tačiau prasidėjus trėmimams dėl socialinių ir politinių aplinkybių toliau nebesimokė, dirbo tėvų ūkyje.

Apie 1948 m., kai jos tėvai išsiskyrė ir, palikę ūkį, išsikraustė, E. Veteikytė 1948–1950 m. dirbo kolūkyje lauko darbininke.

1950 m. ji išvyko gyventi ir dirbti į Kaliningrado sritį (Rusija), dirbo geležinkelyje, vėliau – prekybos įmonėse.

1953–1956 m. E. Veteikytė toliau mokėsi ir baigė vakarinę vidurinę (dešimties klasių) mokyklą rusų kalba. 1956–1958 m. ji mokėsi prekybos technikume, tačiau mokslą metė, 1958 m. baigė vairavimo kursus ir dirbo vairuotoja. Dirbdama ji 1969–1971 m. mokėsi autotechnikume, bet mokslą nutraukė ir liko dirbti vairuotoja bei kitokius trumpalaikius darbus transporto įmonėje. Susižavėjusi taksi automobilio vairuotojo profesija, E. Untulienė perėjo dirbti į taksi parką, 1971–1974 m. vairavo taksi automobilius.

Nuo 1956 m. ji bendradarbiavo spaudoje, publikavo įvairius rašinius, daugiausia humorsitine tematika, rusų kalba žurnaluose "Semja i škola" ("Šeima ir mokykla"), "Ogoniok" ("Žiburėlis"), "Nauka i žiznj" ("Mokslas ir gyvenimas"), vietiniuose ir Sovietų Sąjungos laikraščiuose.

1974–1977 m. E. Untulienė studijavo Maskvos (Rusija) universitete literatūrą ir žurnalistiką, kol iš universiteto buvo pašalinta dėl politinių motyvų – už sovietinei valdžiai neįtikusį dokumentinį romaną "Motinos prakeikta", kurį studijuodama parašė. Dėl neleistinų meninės kūrybos temų jai buvo uždrausta publikuotis ir sovietinėje periodikoje, o kūrinio rankraštis buvo sunaikintas.

Patyrusi politinius persekiojimus Sovietų Sąjungoje, E. Untulienė 1977 m. persikėlė gyventi į Lenkiją ir 1977–2008 m. gyveno Kosciežyne (Koscierzyne, Pamario vaivadija), dirbo prekyboje ir toliau domėjosi literatūra.

Nuo jaunystės ji piešia ir tapo, yra savamokslė dailininkė tapytoja. Mokykliniais metais jos pieštas J. Stalino portretas buvo eksponuotas Maskvoje, kur pelnė piniginę premiją (1946 m.). Jaunystėje gyvendama Kaliningrado srityje ji tapė ir pardavinėjo paveikslus populiariomis temomis. Vyresniame amžiuje sukurti E. Untulienės-Kreft tapybos darbai buvo eksponuoti parodose Lenkijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Rusijoje. Jos kūriniuose vyrauja istorinė ir gamtos tematika, primityvistine maniera tapomi portretai.

Nuo 2008 m. iki šiol ji gyvena Kaliningrado srityje (Rusija).

E. Untulienė-Kreft kuria prozą ir poeziją, rašo rusų kalba. Jos kūrybą, išverstą į lietuvių kalbą, leidžia "Aušros" leidykla Punske (Lenkija).

E. Untulienės-Kreft kūrybos leidiniai:

1996 m. – "Kaip mane Kaukazo džigitas pavogė" (1 dalis, apsakymai ir apysakos Kaukazo motyvais).

1997 m. – "Kaip mane Kaukazo džigitas pavogė" (2 dalis, apsakymai ir apysakos Kaukazo motyvais).

1998 m. – "Ją galima laikyti šventąja" (apsakymai), "Kada brangenybės netenka vertės" (apysakos).

2000 m. – "Motinos prakeikta" (romanas).

2001 m. – "Kašubų kraštas ir jo žmonės" (apsakymai).

2002 m. – "Eilėraščiai ir poemos" (eilėraščių rinkinys).

2003 m. – "Šeimos stulpas" (apsakymai).

2013 m. – "Iš teismo salės" (1-oji dalis).

2014 m. – "Iš teismo salės" (2-oji dalis).

2015 m. – "Eilėraščiai. Dainos. Minčių nuotrupos".

Ištekėjo 1956 m., vyras Antanas Untulis (1931–1984). Liko našlė. Duktė Irena Untulytė-Lebedeva (g. 1957 m.) – verslininkė.

Vėl ištekėjo, vyras Benonas Kreftas (1932–1993). Liko našlė.

Vėl ištekėjo 1994 m., vyras Česlovas Spot-Gliščinskis (1931–2004). Liko našlė.