Boleslovas PLUNGĖ
  Gimimo data: 1908-06-07
Gimimo vietovė: Žibartų k. (Radviliškio r.)

Trumpai:
Pedagogas, dailininkas, visuomenininkas, politinis kalinys ir tremtinys

2018-05-14   |   Spausdinti

Tėvai: Petras Plungė ir ? Plungienė – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 27 hektarus žemės. Buvo jauniausias vaikas gausioje šeimoje.

Mokėsi pradžios mokykloje, 1925 m. baigė Rozalimo (Pakruojo r.) vidurinę mokyklą, 1925–1927 m. – Panevėžio mokytojų seminariją, įgijo pradžios mokyklos mokytojo specialybę. Mokykliniais metais pasižymėjo gabumais menui ir muzikai, grojo armonika, smuiku ir klarnetu, domėjosi daile. 1926 m. Panevėžyje B. Plungė surengė pirmąją personalinę tapybos parodą.

1927–1929 m. jis toliau mokėsi Kauno meno mokykloje, kur jį skulptūros mokė Bronius Pundzius, tapybos – Kajetonas Sklėrius.

1929–1930 m. B. Plungė tarnavo Lietuvos kariuomenėje, išėjo į atsargą būdamas leitenantas.

Nuo 1930 m. jis dirbo mokytoju pradžios mokyklose: 1930–1932 m. – Kirdeikiuose (Utenos r.), 1932–1934 m. – Leliūnuose (Utenos r.), visur subūrė moksleivių piešimo ir skulptūros būrelius, jiems vadovavo. 1933 m. Utenoje B. Plungė įsteigė pirmąjį šiame mieste styginį ansamblį.

Utenoje B. Plungė sukūrė vienintelį savo skulptūrinį kūrinį – Jono Basanavičiaus paminklą (1934 m., autoriaus atnaujintas 1988 m., restauruotas apie 2000 m.). Šiam paminklui jis panaudojo palei senąjį Sankt Peterburgo-Varšuvos traktą likusį stovėti postamentą, ant kurio seniau buvo Rusijos caro Aleksandro I biustas, vietoj jo pagaminęs ir pritaisęs primityvų betoninį J. Basanavičiaus biustą. Šis vienas pirmųjų Lietuvoje paminklų J. Basanavičiui išliko nepaliestas per visą sovietinės okupacijos laikotarpį.

1934–1936 m. jis dirbo Debeikių (Anykščių r.) pradžios mokyklos mokytoju. Debeikiuose nesutaręs su klebonu Kazimieru Mikelinsku, laikiusiu mokytojų Plungių šeimą bedieviais, B. Plungė iš ten turėjo išsikelti ir 1936–1941 m. buvo Andrioniškio (Anykščių r.) pradžios mokyklos mokytojas ir šios mokyklos vedėjas.

Jis įkūrė šios mokyklos muziejėlį, rengė paskaitas ir praktinius kursus vietiniams žmonėms, buvo aktyvus visuomenininkas. B. Plungė buvo šaulys, vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos Andrioniškio šaulių būriui.

1941 m. birželio 14 d. B. Plungė ir jo šeima iš Andrioniškio buvo išgabenti į Sibirą. Atskirtas nuo žmonos ir vaikų, 1941–1950 m. jis buvo laikomas Rešotų lageryje (Žemutinio Ingašo r., Krasnojarsko kr., Sibiras, Rusija). Tik 1943 m. vasario 3 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė jį dešimčiai metų kalėti. Kalinamas lageryje, jis buvo verčiamas gaminti sovietinės agitacijos atributiką, suprojektavo ir statė 7-ojo Rešotų lagerio vartus.

1950 m. rugpjūčio 29 d. išleistas iš lagerio, B. Plungė gyveno tremtyje Galanine (Kazačinskojės r., Krasnojarsko kr., Rusija), dirbo mokytoju. Nuo 1952 m. ten susirinko visa Plungių šeima – atvyko ir žmona su sūnumi. 1957 m. gruodžio 31 d. jis sulaukė paleidimo iš tremties, bet liko gyventi Sibire.

1963 m. grįžęs į Lietuvą, B. Plungė apsigyveno Vilniuje, 1963–1968 m. dirbo mokytoju, 1968–1972 m. buvo Kultūros ministerijos fotografas, kol išėjo į pensiją.

B. Plungė buvo Liaudies meno draugijos narys, Lietuvos SSR meno saviveiklos žymūnas. Jis sukūrė per 500 tapybos darbų, apie 200 akvarelių, beveik 300 piešinių, dalyvavo daugelyje parodų. Savo kūrinių rinkinį, kuriame yra per 50 darbų, daugiausia Lietuvos peizažų, jis padovanojo Šeduvai (Radviliškio r.).

Senatvėje jis atvykdavo ir į Andrioniškį. 1989 m. birželio 14 d. Andrioniškyje buvo surengta B. Plungės tapybos kūrinių paroda.

Buvo vedęs apie 1932 m., žmona Liudgarda Kryžanauskaitė-Plungienė (1906–?) – pedagogė, tremtinė. Vaikai: Rimantas Plungė (g. 1935 m.) – 1941–1965 m. tremtinys Altajaus ir Krasnojarsko kraštuose ir Nijolė Plungytė (1941–1941) – mirė kūdikystėje tremtyje Altajaus krašte.

Mirė 1995 m. spalio 6 d. Vilniuje.