Tėvai: Vincentas Dičius (1856–1938) ir Monika Gutauskaitė-Dičiuvienė (1867–1951) – žemdirbiai pasiturintys ūkininkai, turėjo 27 ha žemės. Augo šešių vaikų šeimoje. Brolis ir seserys: Anelė Dičiūtė (1892–1968) – žemdirbė, Juozas Dičius (1899–1991) – žemdirbys ūkininkas, Rozalija Dičiūtė-Rudokienė (1901–?) – žemdirbė, Teklė Dičiūtė-Medalskienė (?–?) – žemdirbė ir Sofija Dičiūtė-Mikalauskienė (1911–1972) – žemdirbė. Pusbrolis (motinos brolio sūnus) Klemensas Gutauskas (1915–2002) – kunigas monsinjoras.

Mokėsi Katlėriškių pradžios mokykloje, baigė Utenos "Saulės" gimnaziją. 1928–1933 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Diplominį darbą apsigynė 1939 m., įgijo lietuvių kalbos mokytojo išsilavinimą.

1933–1934 m. J. Dičius tarnavo Lietuvos kariuomenėje, mokėsi Karo mokykloje Kaune, ją baigęs gavo jaunesniojo leitenanto karinį laipsnį ir buvo išleistas į atsargą.

1934–1935 m. jis dirbo Kelmės progimnazijoje lietuvių kalbos ir karinio parengimo mokytoju, 1935–1937 m. buvo mokytojas Žeimelyje (Pakruojo r.), 1937–1940 m. – Veiveriuose (Prienų r.).

Nuo 1941 m. iki gyvenimo pabaigos J. Dičius gyveno ir dirbo Panevėžyje.

1941–1949 m. jis buvo Panevėžio berniukų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, pedagogų tarybos sekretorius, kiek laiko ėjo direktoriaus Petro Būtėno pavaduotojo pareigas. J. Dičius globojo "Meno kuopos" literatus. 1945 m. pradžioje "Meno kuopai" nustojus veikti, jis įkūrė gimnazijoje literatų būrelį.

1949–1967 m. J. Dičius dirbo Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vytauto Žemkalnio gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, kol išėjo į pensiją. 1954–1963 m. šioje mokykloje jis buvo subūręs mokytojų dramos būrelį ir jam vadovavo.

Nuo jaunystės J. Dičius domėjosi literatūra, rašė apsakymus, eilėraščius, dramas, feljetonus, humoreskas, pjeses, komedijas, scenos vaizdelius. 1926–1927 m. jis su draugais leido rankraštinius laikraštėlius "Katlėriškių balsas" ir "Kanklių aidas", vyresniame amžiuje savo grožinius kūrinius spausdino laikraščiuose "Panevėžio apygardos balsas", "Panevėžio tiesa", "Tarybinis mokytojas".

Jo pjesė "Tarp mokyklos sienų" vaidinta Panevėžio gimnazijos teatre, kur ją pastatė Panevėžio dramos teatro režisierius Jonas Alekna (1944 m.). Apsakymas "Atviras žmogus" žurnalo "Tarybinis mokytojas" apsakymų konkurse buvo įvertintas antrąja premija (1957 m.).

Buvo vedęs, žmona Aldona Dičiuvienė (1922–1993). Liko našlys. Vaikai: Vidmantas Dičius (g. 1944 m.), Rimvydas Dičius (g. 1945 m.) ir Nijolė Ona Dičiūtė-Marapolskienė (g. 1948 m.) – gydytoja neurologė.

Mirė 1994 m. balandžio 8 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Šilaičių kapinėse šeimos kape prie žmonos. Kapą ženklina pilko šlifuoto akmens paminklas-stela su iškaltu įrašu: "Dičiai / Aldona / 1922–1993 / Jonas / 1907–1994".

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma dalis Jono Dičiaus rankraštinio palikimo, kurią perdavė jo sūnus Vidmantas (43 saugojimo vienetai, 1654 lapai). Tai 1922–1993 m. dokumentai: J. Dičiaus kūrinių rankraščiai (eilėraščiai, apsakymai, pjesės, feljetonai, humoreskos, apybraižos, atsiminimai, įvairūs užrašai ir konspektai); J. Dičiaus redaguoti rankraštiniai laikraštėliai "Katlėriškių balsas" ir "Kanklių aidai" (1926–1927 m., 5 vnt.); diplominis darbas "Kun. Tatarė – beletristinės prozos kūrėjas" (1939 m.); įvairių apdovanojimų raštai; J. Dičiaus portretinė nuotrauka.

J. Dičiaus kilmė ir veikla pristatoma Aldonos Karkauskienės genealoginės kraštotyros rinkinyje "Gimtinė : mirę kaimai ir žmonių likimai : Apanskų giminės istorija" (2014 m.). J. Dičius kaip Panevėžio mokytojas pristatomas Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės ir Broniaus Kačkaus knygoje "Dvidešimt metų drauge : puoselėjantys gimtojo Panevėžio atmintį" (2020 m.).