Seneliai: Juozapas Pilkauskas (1868–1933) – žemdirbys ūkininkas, Juozapavos ūkio (33 hektarai žemės ir 36 hektarai miško) steigėjas, ir Pranciška Gutauskaitė-Pilkauskienė (1879–1942) iš Paežerių (Anykščių r.) – žemdirbė ūkininkė, tremtinė Jakutijoje, mirusi tremtyje; Baltrus Pilkauskas – darbininkas ir Elžbieta Kažemėkaitė-Pilkauskienė (1886–1966) – siuvėja. Tėvai: Antanas Pilkauskas (1909–1988) – žemėtvarkininkas melioratorius ir Bronislava Pilkauskaitė-Pilkauskienė (1908–1994). Seserys: Vida Pilkauskaitė (1940–1940) mirė kūdikystėje, Virginija Pilkauskaitė-Umbrasienė (g. 1945 m.) – pedagogė elektromechanikė.

1947–1959 m. mokėsi Utenos 1-ojoje vidurinėje mokykloje, vienerius metus gydėsi. Mokykliniais metais, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Jono Žiurlio įtakojama, dalyvavo literatų būrelio veikloje, Utenos rajono laikraštyje "Lenino keliu" išspausdino pirmuosius savo vaizdelius.

1959–1964 m. E. Pilkauskaitė studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete, įgijo mokslinės agronomės išsilavinimą. Studijuodama priklausė Rimgaudo Graibaus vadovaujamam literatų būreliui, rašė eiliuotus kūrinius, savo kūrybą bei beletrizuotus laiškus siuntė ir į Kanadą ten gyvenusiam dėdei.

1964–1969 m. E. Pilkauskaitė dirbo Lietuvos žemdirbystės institute Dotnuvoje (Kėdainių r.), buvo vyresnioji mokslinė redaktorė. 1966–1970 m. ji neakivaizdžiai studijavo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) agrofizikos instituto aspirantūroje, rašė disertaciją, bet jos neapsigynė, labiau nei agronomija susidomėjusi literatūra ir miškininkyste.

1969–1971 m. ji dirbo Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stoties Babtuose (Kauno r.) jaunesniąja moksline bendradarbe.

Nuo 1971 m. iki šiol  E. Veinšreiderienė gyvena Girionyse (Kauno r.). 1971–1988 m. ji dirbo Lietuvos miškų ūkio mokslinių tyrimų institute, buvo jaunesnioji mokslinė bendradarbė. Ji dirbo Miško sodmenų išauginimo technologijų tyrimo grupėje, tyrė miško sodmenų išauginimo šiltnamiuose galimybes, vertė, rengė ir redagavo mokslinius darbus. Ji taip pat rašė sveikinimus ir dedikacijas Lietuvos miškininkams įvairiomis progomis.

1988–1996 m. E. Veinšreiderienė dirbo Respublikinės Žiegždrių (Kauno r.) psichoneurologinės ligoninės agronome ir gydomosios terapijos instruktore, kol išėjo į pensiją.

Ji dalyvavo meno saviveikloje, buvo Girionių miškininkų vyrų choro skaitovė.

Lietuvos Atgimimo metais E. Veinšreiderienė įsitraukė į visuomeninę veiklą, bendradarbiavo su Kauno krašto politiniais kaliniais ir tremtiniais, nuo 1994 m. buvo Lietuvos tautininkų sąjungos narė, kol ši politinė organizacija 2008 m. įsiliejo į Tėvynės Sąjungą. 1991 m. sausį, laidojant Sausio 13-osios aukas, ji parengė ir paskelbė patriotinį pareiškimą Lietuvos motinų vardu, jis buvo paskelbtas taip pat rusų ir anglų kalbomis. Ji buvo Lietuvos moterų lygos narė, yra Anykščių politinių kalinių ir tremtinių draugijos narė (nuo 2011 m.).

E. Veinšreiderienė yra literatė poetė, nuo jaunystės rašo eilėraščius ir poemas, juos skaito literatūriniuose ir visuomeniniuose renginiuose, publikuoja rinkiniuose Elvyros Tauragnės slapyvardžiu. Ji buvo Kėdainių ir Kauno literatų klubų narė, dabar yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė (nuo 1998 m.).

Atgautą tėviškės žemės sklypą E. Veinšreiderienė dovanojo Babtų (Kauno r.) seniūnijai Pagynės kaimo bendruomenės visuomeniniams poreikiams. Ji surinko savo Pilkauskų giminės istoriją, palaiko jos narių giminystės ryšius.

Laisvalaikį skiria rankdarbiams ir literatūrinei kūrybai, sodininkystei ir daržininkystei.

Ištekėjo 1971 m. sausio 16 d. Kauno Karmelitų bažnyčioje, vyras Silvestras Veinšreideris (1943–2013) – inžinierius mechanikas. Liko našlė. Sūnūs: Saulius Veinšreideris (g. 1973 m.) – informatikas programuotojas ir Liutauras Veinšreideris (g. 1976 m.) – baldų modeliuotojas.