1953 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, įgijo gydytojo terapeuto išsilavinimą.

1953–1956 m. V. Kirsnys dirbo Tuberkuliozės institute, 1956-1958 m. buvo Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos inspektorius.

1958–1965 m. jis dirbo Lietuvos eksperimentinės medicinos institute moksliniu bendradarbiu.

1965 m. jis parengė ir SSRS Medicinos mokslų akademijos Lietuvos eksperimentinės medicinos institute apsigynė disertaciją "Natrio chloridinių vonių terapinė vertė, gydant reumatu sergančiuosius Druskininkų kurorte", buvo medicinos mokslų kandidatas, 1993 m. nostrifikuotas biomedicinos mokslų, medicinos daktaras.

1965–1966 m. V. Kirsnys buvo Respublikinės profsąjungų kurortų valdymo tarybos pirmininko pavaduotojas medicinos reikalams.

Nuo 1966 m. jis dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Hospitalinės terapijos (nuo 1987 m. – Pirmoji terapijos) katedroje asistentu, paskui buvo dėstytojas, docentas, skaitė nefrologijos kursą, kol išėjo į pensiją.

1967–1976 m. jis buvo ir Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Nefrologinio (inkstų ligų) skyriaus vedėjas – pirmasis naujo skyriaus vadovas. Jis laikomas nefrologijos pradininku Lietuvoje, tyrė glomerulonefrito epidemiologijos, klinikos ir gydymo problemas.

Nuo 1981 m. V. Kirsnys buvo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Bendrosios nefrologijos skyriaus gydytojas, vadovavo mokslinei ir pedagoginei šio skyriaus veiklai.

V. Kirsnys parašė ir paskelbė mokslinių straipsnių apie reumatinių susirgimų gydymą Druskininkuose.

Jis išleido knygas "Medicininė atranka ir indikacijos gydyti Lietuvos TSR kurortuose" (1969 m.), "Kurortai ir poilsiavietės" (su Vytautu Meška ir Audrone Mikšyte, 1979 m.), brošiūras "Kaip ilsėtis ir gydytis Palangoje" (su H. Guobiu, 1959 m.), "Birštonas" (1961 m., kitas leidimas – 1966 m.), "Likėnų kurortas" (1967 m.), "Inkstų ligos ir jų profilaktika" (1971 m.), "Likėnų kurortas" (1975 m., kitas pataisytas leidimas – 1977 m.), paruošė ir paskelbė metodines rekomendacijas "Nefrologinių ligonių dispanserizacija" (1986 m.), "Glomerulonefritas ir naftos produktai" (su Vytautu Razuku, 1998 m.), sudarė bibliografinę rodyklę "Lietuvos kurortai 1711–1967" (su D. Baroniene, 1969 m.).

Jis buvo vienas iš monografijos "Vidaus ligos" antrosios dalies (1996 m.) autorių.

Buvo vedęs, žmona Bronė Kirsnienė (1926–2021).

Mirė 2013 m. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Sudervės kapinėse (33 sektorius, 15 eilė, 4 kapas). Kapą ženklina pilko šlifuoto akmens skulptūrinis paminklas su iškaltu įrašu: "Danutė Kirsnytė / 1989–2000", kapavietę dengia juodo šlifuoto akmens plokštė su iškaltu įrašu: "Kirsniai / Vytautas 1928–2013 / Bronė  1926–2021".