Henrikas DANILEVIČIUS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Vidmantas, Danila, Kerštas, Žinys, Algis, Neringa
Gimimo data: 1922-07-18
Gimimo vietovė: Miliuncų dvaras (dabar – Miliūnų k., Zarasų r.)

Trumpai:
Pedagogas, laisvės gynėjas, partizanų apygardos vadas

2013-02-13   |   Spausdinti

Tėvai: Stasys Danilevičius (?–1936) – valstybės tarnautojas, policijos pareigūnas, ir Zofija Danilevičienė. Augo dviejų vaikų šeimoje, buvo vyriausias. Sesuo Halina Danilevičiūte-Zitkus (1923–2005) – emigrantė JAV.

Mokėsi privačiai namuose, paskui, tėvams persikėlus, 1932–1933 m. lankė Miroslavo (Alytaus r.) pradžios mokyklą. 1933–1934 m. mokėsi Alytaus, 1934–1936 m. – Panevėžio ir 1936–1937 m. – Zarasų gimnazijose, taip baigė 5 gimnazijos klases. 1937–1940 m. toliau mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, bet mokslo nebaigė, pristigęs lėšų, nes prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, šeima patyrė sovietines represijas: neteko tarnyboje žuvusio tėvo pensijos, buvo konfiskuotas šeimos turtas.

1940–1944 m. H. Danilevičius dirbo techniku Zarasuose, išlaikydamas motiną ir seserį.

1944 m. pavasarį H. Danilevičius su savo sužadėtine išvyko į Žemaitiją paviešėti pas gimines ir pakviesti juos į savo vestuves. Tuo metu, svečiuojantis Būdų dvare (Jurbarko r.), jį ir užklupo antroji sovietinė okupacija. Vengdamas naujų represijų, jis pasiliko gyventi ir dirbti Žemaitijoje.

Gyvendamas Būdų dvare, jis susisiekė su Lietuvos laisvės armijos Eržvilko kuopa ir tapo aktyviu jos dalyviu.

Persikėlęs į Eržvilką, 1944–1945 m. jis dirbo Eržvilko (Jurbarko r.) progimnazijoje, netrukus pertvarkytoje į gimnaziją, mokytoju. Šioje švietimo įstaigoje tuo metu susibūrė išskirtinė Lietuvos laisvės armijos karininkų ir inteligentų grupė.

Eržvilko kuopą 1945 m. vasarą perorganizavus į Lydžio rinktinę, H. Danilevičius kaip partizanas pogrindininkas dirbo rinktinės štabe, vėliau vadovavo Informacijos skyriui. Jis organizavo medikamentų tiekimą partizanams, pogrindinės spaudos leidybą. Prasidėjus sovietinio saugumo persekiojimui, 1945 m. liepą jis trumpam buvo pasitraukęs į ginkluotą pogrindį, bet įtarimams atslūgus, vėl grįžo dirbti mokytoju.

1945–1946 m. H. Danilevičius buvo Eržvilko gimnazijos direktorius. Tuo metu laikinajam Lydžio rinktinės vadui tos pačios gimnazijos mokytojui Jonui Kubiliui-Bernotui (1921–2011) išvykus studijuoti į Vilnių, H. Danilevičius ėmė faktiškai vadovauti Lydžio rinktinei, veikusiai Eržvilko, Skaudvilės ir Batakių valsčiuose, kartu organizavo derybas tarp rinktinių, siekdamas lygiomis teisėmis įkurti apygardą. Iškilus pavojui, kad sovietinio saugumo jis bus susektas, 1946 m. sausį jis pasitraukia į partizaninį pogrindį, viešai paskleisdamas žinią, kad buvo partizanų nušautas kaip gimnazijos direktorius.

H. Danilevičius-Vidmantas iš pradžių veikė prie Railos apsaugos būrio, o 1946 m. pavasarį jį sunaikinus, subūrė naują Mindaugo apsaugos būrį ir toliau organizavo apygardos kūrimą.

1946 m. rugsėjo 12 d. kartu su kitais rinktinių vadais ir atstovais jis įkūrė Jungtinę Kęstučio (vėliau – Kęstučio) apygardą.

Viena sėkmingiausių jo organizuotų kovinių operacijų buvo 23 politinių kalinių išlaisvinimas iš Tauragės MGB kalėjimo. 1947 m. balandį sunaikinus Mindaugo apsaugos būrį ir apygardos štabo vadovybę, jis  stabilizavo laisvės gynėjų kovą ir atkūrė organizacinę struktūrą. 1947 m. jis buvo oficialiai paskirtas Lydžio rinktinės vadu.

1948 m. sudarius naują Kęstučio apygardos štabą, H. Danilevičius-Vidmantas buvo pakviestas dirbti į apygardos štabą, o 1948 m. liepos mėnesį paskirtas Kęstučio apygardos vadu.

1948 m. gruodžio 1 d. jis savavališkai išvyko į Kauną ir pateko į pasalą, iš jos sėkmingai pasitraukė, bet nuo to laiko MGB buvo nuolat kompromituojamas, siekiant pašalinti jį iš aktyvios kovos, kai nepavyko jo fiziškai sunaikinti. 1949 m. balandžio mėnesį už šią savavališką išvyką į Kauną Vakarų Lietuvos srities (Jūros) vadovybė pašalino jį iš apygardos vado pareigų ir, norėdama nuraminti partizanus, paskyrė Vakarų Lietuvos srities atstovu Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabe.

1949 m. vasaros pradžioje persikėlęs į Aukštaitiją, H. Danilevičius-Neringa Šimonių girioje įsikūrė Algimanto apygardos štabe – Stasio Gimbučio-Tarzano bunkeryje. Jam buvo pavesta Aukštaitijos kovotojus supažindinti su Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio nutarimais ir padėti juos įgyvendinti.

Buvo vedęs 1944 m., žmona Sofija Jurgelionytė-Danilevičienė – medikė.

Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. Šarūno rinktinės štabo bunkeryje Šimonių girioje prie Denionių ežero (Anykščių r.). Per karinę operaciją kartu su juo, bandydami išsiveržti iš apsupties, žuvo Šarūno rinktinės vado S. Gimbučio-Tarzano adjutantas Juozas Lapienis-Darius ir Žalgirio būrio partizanas Aloyzas Žilys-Žirnis, dar 5 partizanai buvo apnuodyti dujomis ir suimti. Žuvusių partizanų kūnai buvo užkasti jų žūties vietoje.

Po žūties H. Danilevičius sovietinio saugumo buvo toliau kompromituojamas – imituojant jo tariamas išdavystes, esą jis išdavęs A. Slučkos-Šarūno ir A. Starkaus-Montės bunkerius, skleidžiama žinia, kad jam įvykdytas partizanų karo lauko teismo nuosprendis, taip siekiant nuslėpti MGB agento Vytauto Kučio-Miko išdavystes.

J. Lapienio-Dariaus sūnaus Tautvydo Lapienio pastangomis 1991 m. H. Danilevičiaus ir kitų žuvusiųjų palaikai prie sunaikinto bunkerio buvo rasti, identifikuoti ir palaidoti Sliepšiškio (Anykščių r.) partizanų kapinaitėse. Kapą ženklina antkapinis paminklas (autorius Eligijus Smetona, 1991 m.).

Žūties vieta Šimonių girioje paženklinta atminimo paminklu su įrašu.

H. Danilevičiui-Vidmantui suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties, 1998 m.) ir partizanų pulkininko karinis laipsnis. Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties, 1999 m.).

Prie Eržvilko gimnazijos pastato 2001 m. įrengta atminimo lenta kovose su okupantais žuvusiems mokiniams ir mokytojams atminti. Pirmuoju šiame atminimo ženkle įvardintas H. Danilevičius-Vidmantas.