Jonas Dominykas LOPACINSKIS
  Gimimo data: 1708-05-09
Gimimo vietovė: Lopacinės dvaras (buvusi Mstislavlio vaivadija, dabar – Baltarusija)

Trumpai:
Kunigas kanauninkas, teologas, bažnyčių statytojas, vyskupas, dvarininkas bajoras

2018-10-22   |   Spausdinti

Tėvas Leonas Lopacinskis – dvarininkas bajoras (giminės herbas Lubicz), Mstislavlio kardininkas. Broliai: Mikalojus Tadas Lopacinskis (1715–1778) – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės raštininkas, 1777–1778 m. Bresto vaivada, Ignacas Lopacinskis (1722–1776) – Lietuvos iždo raštininkas.

Studijavo Varšuvos (Lenkija) Šv. Kryžiaus (misionierių) kunigų seminarijoje.

1732 m. gegužės 8 d. Varšuvoje buvo įšventintas kunigu.

Nuo 1732 m. J. D. Lopacinskis buvo paskirtas Vilniaus katedros kanauninku ir katedros Vainių (dabar – Šv. Vladislovo) koplyčios rektoriumi. 1733 m. jis atstovavo Vilniaus vyskupijos kapitulai Varšuvos Seime, buvo Sapiegų šalininkas. Jis pasižymėjo kaip talentingas ir didelės energijos kunigas.

1743–1754 m. jis prižiūrėjo Vilniaus katedros remontą.

1753 m. birželio 23 d. J. D. Lopacinskis buvo paskirtas Vilniaus vyskupijos prelatu scholastiku.

1755 m. gegužės 25 d. jis tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiuoju sekretoriumi ir šias pareigas ėjo 1755–1762 m.

J. D. Lopacinskis studijavo Vilniaus universitete ir 1756 m. įgijo bažnytinės ir pasaulietinės teisės daktaro laipsnį.

Apie 1743–1762 m. J. D. Lopacinskis buvo ir Anykščių parapijos klebonas, valdė šią parapiją per viceklebonus ir vikarus.

1757 m. jis ėmėsi iniciatyvos parapijiečių lėšomis statyti naują mūrinę Anykščių Šv. Mato bažnyčią. Nuolatiniam savo projektų architektui Jonui Christupui Glaubitzui jis užsakė naujos bažnyčios projektą – kryžiaus plano, su penkiais altoriais, paskui rūpinosi jos mūrijimu. Bažnyčios statyba jau klebonui Tadui Milašiui globojant buvo baigta 1768 m., ji pašventinta 1769 m. ir paskui daugiau kaip šimtmetį tarnavo vietos parapijiečiams.

Apie 1760 m. jis buvo paskirtas Šiluvos (Raseinių r.) parapijos klebonu. Šiluvoje jis 1760 m. pradėjo perstatyti naują mūrinę Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, jo rūpesčiu 1765 m. buvo įtaisyti vargonai. Vėliau jis buvo ir Kražių (Kelmės r.) parapijos klebonas, valdė parapiją per vikarus. 1760–1763 m. jis rūpinosi Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios statyba.

1762 m. balandžio 19 d. popiežius Klemensas XIII paskyrė J. D. Lopacinskį vyskupu – Žemaičių vyskupijos valdytoju. 1762 m. birželio 13 d. Vilniaus katedroje surengtos jo konsekravimo iškilmės, jį konsekravo vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1727–1794) su kitais vyskupais. Kaip vyskupas jis žinomas Jono IV Dominyko vardu.

1762–1778 m., iki gyvenimo pabaigos, būdamas Žemaičių vyskupas, J. D. Lopacinskis perstatė vyskupų rūmus Alsėdžiuose (Plungės r.), įrengė marmuro grindis ir naujus vargonus Varnių (Telšių r.) Šv. Petro ir Pauliaus katedroje, Varniuose pastatė vikarų ir choristų namus, iki 1771 m. – ir naują kunigų seminariją, kuri tose patalpose veikė iki pat 1863 m. sukilimo. Pakvietęs į Varnius vienuolius misionierius kunigus, vyskupas pavedė jiems globoti seminariją.

1764 m. kaip Žemaičių vyskupas jis patvirtino Stanislovo Augusto Poniatovskio išrinkimą Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. 1774 m. jis tarpininkavo, prašydamas popiežiaus leidimo vainikuoti Šiluvos Švč. Mergelės Marijos paveikslą, ir 1775 m. jį gavo.

Jo iniciatyva buvo pradėtos rašyti Žemaičių vyskupijos parapijų istorijos: vyskupas liepė klebonams tiksliai ir išsamiai aprašyti savo parapijas, o aprašus atsiųsti į Alsėdžius. Jis ėmė šviesti dvasininkus: sukvietė kunigus į Varnius patikrinti jų teologinių žinių, pamokydavo silpniau nusimanančius, ragino tinkamai pasiruošti sekmadienio pamokslams, suprantamai perteikti tikėjimo tiesas. Jo iniciatyva popiežius patvirtino Šv. Joną Žemaičių vyskupijos globėju, visose vyskupijos parapijose buvo pradėta švęsti jo šventę – ši tradicija išliko iki tol, kol 1926 m. vyskupija buvo pertvarkyta.

Vyskupas J. D. Lopacinskis rūpinosi taisyti bažnyčias, statyti naujas, steigti daugiau parapijų. Jo iniciatyva buvo pastatytos ar perstatytos bažnyčios ir koplyčios: Konstantinavos, Medingėnų, Budrių, Pakražančio, Karklėnų, Radviliškio, Rozalimo, Pagramančio (1774 m.), Mosėdžio, Šaukoto, Nemakščių, Vaiguvos, Ukrinų, Aleksandrijos, Jokūbavo, Batakių, Luokės (1774 m.), Vainuto ir Janapolės (1776 m.) – ši buvo pastatyta paties vyskupo.

Viržuvėnuose (dabar – Janapolė, Telšių r.), vyskupų žemėse, apie 1768–1770 m. jis pasistatė savo rezidenciją, persikeldamas į ją iš Alsėdžių, įveisė sodą ir parką. Pačią vietovę pagal savo vardą J. D. Lopacinskis pavadino Janapole. Jo rūpesčiu iš Varnių į Viržuvėnus buvo nutiestas kelias, 1776 m. pastatyta pirmoji medinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, Viržuvėnams suteiktos parapijos teises, nustatytos jos ribos. Vėliau, jam mirus, kiti Žemaičių vyskupijos vyskupai vėl rezidavo Alsėdžiuose.

1771 m., vengdamas Rusijos imperijos arešto po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, jis buvo pabėgęs į Rytų Prūsiją. Jis taip pat turėjo rezidenciją Krakėse (Kėdainių r.), kur inicijavo naujos bažnyčios statybą, rūpinosi Lopacinskių giminės rūmų statyba Vilniuje.

J. D. Lopacinskis rėmė knygų spausdinimą, jo įsakymu buvo išleistos "Kningiale apraszanti broctwa Families Szwentos" ir "Metay Szwęti arba Jubileuszas Didis nuog Szwęciausia Tiewa Piusa Sieszta". Jis išvertė iš prancūzų kalbos į lenkų kalbą ir išleido dvi knygas: "Zbior krotki historyi koscielniej" ir "Historya revolucyj portugalskiej", parašė dvi išsamias reliacijas Apaštalų sostui apie Žemaičių vyskupijos padėtį. Savo turtingą biblioteką prieš mirtį jis dovanojo Varnių kunigų seminarijai, kelis dešimtmečius šis beveik 1 tūkst. tomų rinkinys sudarė seminarijos bibliotekos pagrindą.

J. D. Lopacinskis buvo apdovanotas Baltojo Erelio ordinu (1761 m.).

Mirė 1778 m. sausio 11 d. Janapolėje (Telšių r.). Palaidotas Žemaičių vyskupijos Varnių katedros Vyskupų kriptoje.