Bronius KEMEKLIS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Kerštas
Gimimo data: 1927-04-30
Gimimo vietovė: Leliūnų k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Laisvės gynėjas, politinis kalinys, memuaristas

2023-12-12   |   Spausdinti

Tėvai: Juozas Kemeklis (1883–1945) iš Punkiškių (Kupiškio r.) – žemdirbys ūkininkas, turėjo 19 ha žemės, pokario kovose stribų nušautas, ir Karolina Pilkauskaitė-Kemeklienė (1894–1974) – žemdirbė, 1945–1946 m. ir 1948–1956 m. politinė kalinė ir tremtinė Permės srityje (Rusija).

Augo šešių vaikų šeimoje su penkiais broliais iš dviejų tėvo santuokų. Įbroliai iš pirmosios tėvo santuokos: Kazimieras Kemeklis (1911 – po 1974) – miškininkas, 1945–1946 m. politinis kalinys, Alfonsas Kemeklis (1912–?) – mirė vaikystėje ir Juozapas Kemeklis (1915 – apie 1963) – žemdirbys, amatininkas stalius, 1945–1963 m. tremtinys ir politinis kalinys, žuvęs tremtyje, broliai iš tėvų santuokos: Povilas Kemeklis (1923–?) – žemdirbys, laisvės gynėjas, 1949–1957 m. politinis kalinys, Jonas Kemeklis-Tauras (1923–1949) – laisvės gynėjas, partizanų būrio ir kuopos vadas, žuvęs kovoje, ir Antanas Kemeklis (1928–1988) – žemdirbys, 1946–1949 m. politinis kalinys.

Mokėsi Leliūnų pradžios mokykloje, 1941 m. baigė keturių skyrių Debeikių (Anykščių r.) pradinę mokyklą. 1941–1945 m. mokėsi Anykščių progimnazijoje, gimnazijoje, kur baigė keturias klases ir pasižymėjo dailės gabumais.

1945 m. liepos 17 d. kartu su motina K. Kemekliene ir įbroliu Juozapu B. Kemeklis buvo tremiamas į Sibirą, bet pakeliui netoli Polocko (Baltarusija) pabėgo iš traukinio ir nelegaliai grįžo į Lietuvą.

Su padirbtais asmens dokumentais jis slapstėsi, dirbo pas kelis ūkininkus: Vaiveriškių kaime pas Povilą Puodžiūną, vėliau po pusmetį ar metus Skiemonių ir Kurklių apylinkėse vis kitoje šeimoje.

Neturėdamas legalių asmens dokumentų ir pajutęs, kad jau yra gaudomas sovietinių pareigūnų, 1949 m. sausį B. Kemeklis pasitraukė į mišką, prisijungė prie Kurklių apylinkėse veikusio Petro Kuktos-Girininko partizanų būrio, pasirinko Keršto slapyvardį.

Po P. Kuktos-Girininko žūties 1949 m. liepą B. Kemeklis pasitraukė iš Kurklių šilo į Žemaitkiemio (Ukmergės r.) apylinkes, 1949–1951 m. buvo Kazimiero Tubio-Žvalgo būrio partizanas, gyveno slaptavietėse kartu su būrio vadu, kol šis Kaune buvo suimtas. Kartu su K. Tubiu-Žvalgu jis surengė keletą patriotinių žygių: 1951 m. kovo 18 d. Didžiakaimio (Anykščių r.) skaitykloje sunaikino sovietinių vadų portretus ir kitą sovietinę agitacinę atributiką, trukdė dirbti sovietiniams pareigūnams Kurklių apylinkėse.

Palaidojęs žuvusius kovos draugus, iki 1952 m. pavasario B. Kemeklis liko paskutinis gyvas Kurklių apylinkių partizanas.

Išduotas buvusio partizano Vytauto Jono Petronio-Klajūno ir 1952 m. balandžio 2 d. Mokylių kaime (Molėtų r.) įviliotas į pasalą, B. Kemeklis-Kerštas buvo suimtas. 1952–1953 m. jis buvo kalintas ir tardomas Vilniuje, MGB kalėjime. Kai kurių šaltinių duomenimis, tardymų metu jis buvo priverstas dalyvauti provokacijose prieš tuo metu dar likusius laisvėje Aukštaitijos partizanus.

1953 m. balandžio 13 d. B. Kemeklis buvo nuteistas 25 metus kalėti lageryje ir dar 5 metams  tremties. Trumpai kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime, 1953 m. pavasarį jis buvo išgabentas į Kengyro lagerį (Džezkazganas, Karagandos sr., Kazachija), kur 1954 m. vasarą dalyvavo Kengyro kalinių sukilime. Po šio sukilimo numalšinimo kaip nusikaltęs sukilėlis 1954 m. jis buvo perkeltas į Magadano (Rusija) lagerį, bet dėl pablogėjusios sveikatos grąžintas iš Tolimųjų Rytų atgal į Sibirą.

1955–1962 m. jis kalintas Taišeto lageryje (Irkutsko sr., Sibiras, Rusija). Perkeltas apie 1962 m., 1962–1967 m. jis buvo kalinamas Dubravlage (Potma, Mordvija, Rusija), kur dirbo medienos ruošos įmonėje.

Sutrumpinus bausmės laiką nuo 25 iki 15 metų, jis buvo išleistas į laisvę, net nebaigęs atlikti skirtos bausmės, ir išvarytas iš lagerio.

Grįžęs į Lietuvą, jis apsigyveno Šiauliuose, kur liko iki gyvenimo pabaigos.

1967–1968 m. B. Kemeklis dirbo Šiaulių savanoriškoje ugniagesių organizacijoje žaibolaidininku, vėliau Geležinkelininkų klube dailininku apipavidalintoju.

Negalėdamas pragyventi iš mažo atlyginimo, jis baigė tekintojų kursus ir kiek laiko dirbo Šiaulių precizinių staklių gamykloje tekintoju. Vėliau jis buvo Šiaulių statybos tresto dailininkas apipavidalintojas, Šiaulių 10-osios mechanizacijos valdybos dailininkas apipavidalintojas, Šiaulių 4-ojo autoūkio dailininkas, trumpai dirbo nežinybinės apsaugos sargu, kol buvo atleistas kaip politiškai nepatikimas. Iki 1987 m., kol išėjo į pensiją, jis dirbo Šiaulių "Ventos" baldų gamybiniame susivienijime staklininku.

Iki pat Lietuvos Atgimimo jis buvo stebimas ir sekamas kaip sovietų valdžiai nepatikimas asmuo. Lietuvos Atgimimo metais jis atsisakė prašyti reabilitacijos.

Senatvėje jis parašė prisiminimus apie savo kilmę ir kovos už laisvę metus, paliko pluoštą patriotinių eilėraščių "Pats su savimi", pasirašytų Br. Aukštaičio slapyvardžiu.

Laisvalaikiu piešė ir drožinėjo, savo kūrinius eksponavo keliose parodose, bet dėl politinio persekiojimo negalėjo tapti tautodailininku.

Buvo vedęs, žmona Juzė Jasvilaitė-Kemeklienė (1924–2005) – politinė kalinė, memuaristė.

Mirė 1990 m. kovo 14 d. Šiauliuose. Palaidotas Šiaulių Ginkūnų kapinėse (7 kvartalas, 41 kapavietė). Kapą ženklina pilkai rausvo šlifuoto akmens paminklinė stela su iškaltu įrašu: "A + A / Karolina Kemeklienė / 1896.II.15–1974.VII.30 / Bronislovas Kemeklis / 1927.IV.30–1990.III.14 / Juzė Kemeklienė / 1924.III.19–2005.I.07" (klaidingas įrašas – K. Kemeklienė buvo gimusi 1894 m. sausio 9 d.).

B. Kemeklio atsiminimus, kurie buvo užrašyti Šiauliuose 1988–1990 m., prieš mirtį, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezinstencijos tyrimo centras išleido knyga "Nesipriešinti genocidui negalėjom : eilinio partizano atsiminimai" (2015 m.). Jų autorinė mašinraščio kopija su iliustracijomis bei poetinio palikimo kopija saugomos A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose.