Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1908 m. vasario 21 d.

Tėvai: Jonas Šlikas (1866–1952) ir Elena Žeicaitė-Šlikienė (1876–1942) iš Morkiškio (Ukmergės r.) – valstiečiai žemdirbiai. Brolis Bronius Šlikas (1904–2003) – žemdirbys, sesuo Eleonora Šlikaitė (1910–1990) – žemdirbė. Dukterėčia (brolio Broniaus duktė) Albina Šlikaitė-Stravinskienė (g. 1947 m.) – inžinierė, kraštotyrininkė.

Mokėsi Žemaitkiemio (Ukmergės r.) pradžios mokykloje. Ją labai gerai baigęs, toliau mokėsi Ukmergės gimnazijoje nuo 2-osios klasės, baigė Ukmergės aukštesniąją mokykklą.

Mobilizuotas į privalomąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, 1929–1931 m. studijavo Pirmojo Lietuvos  Prezidento karo mokykloje Kaune, 1931 m. spalio 24 d. ją baigė XIII laidoje ir gavo pėstininkų jaunesniojo leitenanto karinį laipsnį.

Nuo 1931 m. rudens V. Šlikas tarnavo 5-ajame pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio pulke, dislokuotame Kaune, Aukštojoje Panemunėje, buvo 3-osios kulkosvaidžių kuopos būrio vadas. 

Nuo 1934 m. rugpjūčio 31 d. iki 1935 m. spalio 15 d. V. Šlikas mokėsi Karo aviacijos karininkų lakūnų kursuose. 1934 m. lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas leitenanto karinis laipsnis. Baigęs apmokymus ir gavęs II eilės karo lakūno vardą, jis buvo perkeltas tęsti tarnybą į Karo aviaciją ir paskirtas į 3-ąją eskadrilę karo lakūnu.

1936 m. balandžio 1 d. jis baigė dviejų mėnesių fotografavimo kursus. 1936 m. birželio 1 d. jis buvo paskirtas Karo aviacijos mokyklos mokomosios grupės instruktoriumi, nuo rugsėjo 8 d. buvo fotosekcijos vedėjas.

1936 m. lapkričio 2 d. V. Šlikas bvo paskirtas 1-osios jaunųjų kareivių kuopos vado padėjėju. 1937 m. liepos 21 d. jam buvo suteiktas I eilės karo lakūno vardas, 1937 m. gruodžio 31 d. – kapitono karinis laipsnis. Karo aviacijoje iš viso jis skraidė 315 valandų.

1940 m. vasarą sovietinei kariuomenei okupuojant Lietuvą, jis tarnavo Karo aviacijos štabe Kaune štabo viršininko adjutantu.

Likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio 4 d. V. Šlikas buvo perkeltas į Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 29-ąją atskirąją aviacijos eskadrilę vyresniuoju lakūnu žvalgu, kartu einant eskadrilės cheminės tarnybos viršininko pareigas. Paskutinė jo tarnybos vieta buvo Pivonijos aerodromas šalia Ukmergės, iš kur vokiečių okupacijos pradžioje jis pasitraukė, palikęs tarnybą Raudonojoje armijoje.

Antrojo pasaulinio karo metais V. Šlikas kiek laiko dirbo Kauno miesto priešgaisrinės apsaugos skyriuje, kur susibūrė ir daugiau buvusių Lietuvos karo lakūnų, vėliau buvo batų fabriko direktorius.

1944 m. jis, palikęs šeimą Lietuvoje, pasitraukė į Vakarus, gyveno karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje.

1949 m. gegužę V. Šlikas emigravo į JAV, įsikūrė Detroite (Mičigano valstija), kur pasiliko iki gyvenimo pabaigos. 1954 m. lapkritį priėmęs JAV pilietybę, jis buvo žinomas kaip Walter Slikas.

Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.), garbės ženklu "Plieno sparnai" (1940 m. rugpjūčio 28 d., buvo tarp paskutiniųjų, gavusių tokį apdovanojimą).

Susituokė 1934 m. birželio 29 d. Kaune, žmona Sofija Mickevičiūtė-Šlikienė (1912–?) iš Betygalos (Raseinių r.). Vaikai: Algirdas Jonas Šlikas (1936–1996) ir Laima Marija Šlikaitė-Kalinauskienė (g. 1939 m.).

Mirė 2004 m. liepos 27 d. Detroite (Mičigano valstija, JAV).

V. Šliko biografija pateikta enciklopedinio žinyno "Lietuvos kariuomenės karininkai : 1918–1953" 7-ajame tome (2007 m.).