Vytautas Petras MAČIONIS
Biografija rengiama. Rašykite el. p.: info@anykstenai.lt
  Gimimo data: 1932-01-01
Gimimo vietovė: Žviliūnų k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Valstybės tarnautojas, kultūros organizatorius

2017-02-08   |   Spausdinti

1952–1955 m. V. Mačionis atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, tarnavo kariniame laivyne Tolimuosiuose Rytuose radistu.

Apie 1970 m. jis dirbo Šilalėje, kur rūpinosi Dionizo Poškos baublių stiklinio gaubto įrengimu.

1972–1987 m. V. Mačionis dirbo Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju ir buvo Lietuvos tautinės kultūros entuziastas ir organizatorius Švenčionių krašte. Jis  skatino meno saviveiklą, plėtojo regioninės atminties kultūrą, 1974 m. rėmė ir koordinavo Aukštaitijos nacionalinio parko kūrimą.

Jo iniciatyva nuo 1976 m. buvo imta rengti Švenčionių rajono liaudies dainų ir šokių masines šventes slėnyje prie Bėlio ežero. Jo rūpesčiu vaizdingame ežero slėnyje buvo įrengta vasaros koncertų estrada, naudojama iki šiol. 1977 m. jis inicijavo Švenčionių miesto herbo kūrimą.

V. Mačionio rūpesčiu 1978 m. buvo įkurtas ir iki šiol koncertuoja pirmasis Rytų Lietuvoje Švenčionių liaudies dainų ir šokių ansamblis "Aukštaitija". Jis pats ilgą laiką buvo šio ansamblio choristas.

Nuo 1987 m. V. Mačionis dirbo Lietuvos muzikų draugijoje Vilniuje, organizavo Lietuvos meno saviveiklos kolektyvų keliones į užsienio festivalius.

1994–1995 m. V. Mačionis sumanė ir Aukštaitijos rajonuose organizavo iki šiol gyvuojantį Tarptautinį liaudiškos muzikos ir šokių festivalį "Ežerų sietuva" – vieną pirmųjų tokio tipo renginių Lietuvoje. Jis  sudarė pirmojo festivalio programą, organizavo šventės atributikos kūrimą.

Jis parengė ir išleido brošiūras ir bukletus: "Kai kurios meno saviveiklos vystymo problemos Švenčionių rajone" (1978 m.), "Švenčionių dainų ir šokių ansamblis" (1982 m.), "Ežerų Sietuva-95 : tarptautinis liaudiškos muzikos ir šokių festivalis : programa ir duomenys apie dalyvius" (1995 m.).

Jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros  ir švietimo darbuotojo garbės vardas (1980 m.).

Buvo bibliofilas, sukaupė turtingą lietuvių literatūros kolekciją, domėjosi istorine literatūra, rinko įsegamuosius ženkliukus, mėgo keliauti – dviračiu, motociklu ar automobiliu, grybaudavo.

Buvo vedęs, žmona Jovita Mačionienė. Sūnus Valdas Mačionis – mokslininkas gydytojas.

Mirė 1996 m. spalio 17 d. Vilniuje. Palaidotas Veiviržėnų (Klaipėdos r.) kapinėse.