Izabelė MOTEKAITIENĖ
|
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Blauzdžiūnaitė Gimimo data: 1909-08-06 Gimimo vietovė: Geisteriškių k. (Vilkaviškio r.) Trumpai: Muzikos pedagogė, dainininkė (dramatinis sopranas), visuomenininkė |
2018-10-23 | Spausdinti
Tėvai: Jonas Juozas Blauzdžiūnas (?–1960) ir Uršulė Brazauskaitė Blauzdžiūnienė (apie 1870 – 1976). Augo dešimties vaikų šeimoje, buvo trečioji. Broliai ir seserys: Bronius Blauzdžiūnas (1905–1985) – mokslininkas matematikas, Petras Blauzdžiūnas (1907 – po 1985) – pedagogas, kariškis, Kazimieras Blauzdžiūnas (1917–1992), Jurgis Blauzdžiūnas (? – po 1985) – emigrantas Kanadoje, Stasė Blauzdžiūnaitė-Lazauskienė (? – po 1985), Elena Blauzdžiūnaitė-Matulaitienė (?– po 1985) ir Joana Blauzdžiūnaitė-Kepenienė (? – po 1985) – muzikos pedagogė, Juozas Blauzdžiūnas (1931–1984), Jonas Blauzdžiūnas (? – iki 1960). Baigė pradžios mokyklą, mokėsi Vilkaviškio "Žiburio" gimnazijoje, kur per dvejus metus baigė keturias klases. 1929 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją. Paskirta 1929 m. lapkričio 1 d., 1929–1930 m. I. Blauzdžiūnaitė dirbo Kavarsko (Anykščių r.) pradžios mokykloje mokytoja. 1930 m. spalio 1 d. jos pačios prašymu iš tarnybos Kavarske ji buvo atleista ir išvyko į Kauną studijuoti. 1930–1937 m. ji studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lituanistiką. Studijuodama ji buvo ateitininkė, 1934–1937 m. redagavo žurnalą "Naujoji vaidilutė", parašė ir paskelbė straipsnių, eilėraščių, novelių. Kartu ji baigė Kauno konservatoriją, kur mokėsi dainuoti pas prof. Orestą Marinį, vėliau papildomai privačiai tobulino balsą pas Niną Karnavičienę. Studijuodama Valstybės teatro studentų opeeros pastatymuose ji dainavo Lizos vaidmenį Piotro Čaikovskio "Pikų damoje" ir Toskos vaidmenį Džiakomo Pučinio "Toskoje". 1942 m. I. Motekaitienė debiutavo Kauno valstybiniame operos teatre pagrindiniame Aidos vaidmenyje Džiuzepės Verdžio operoje "Aida". 1942–1944 m. ji dainavo operos teatre, radiofone, surengė solo koncertų Lietuvos miestuose. 1944 m. I. Motekaitienė pasitraukė į Vakarus, 1944–1949 m. gyveno Vokietijoje, su Lietuvos operos solistų grupe surengė apie 300 koncertų Voketijoje, 23 koncertus Didžiojoje Britanijoje (1948 m.), atliko programą Hamburgo (Vokietija) radiofone. Nuo 1949 m. vasaros iki gyvenimo pabaigos I. Motekaitienė gyveno JAV. Persikėlusi per Atlantą, ji pirmiausiai įsikūrė Indiana Harbore (Indianos valstija), bet netrukus persikėlė ir apsigyveno Čikagoje (Ilinojaus valstija). 1952–1961 m. ji dirbo Budriko parduotuvėje, visą laiką vedė šios parduotuvės savininko sekmadieninę lietuvišką radijo programą, kaskart joje dainuodama. Ji aktyviai koncertavo lietuvių bendruomenėse JAV ir Kanadoje, Čikagos "Great Northern" teatre sukūrė Leonoros vaidmenį Džiuzepės Verdžio operoje "Trubadūras " (1950 m.), surengė religinės muzikos koncertų tėvų jėzuitų koplyčioje. 1961 m. I. Motekaitienė atidarė savo namuose privačią muzikos ir dainavimo studiją, kurioje daugiau kaip du dešimtmečius, iki gyvenimo pabaigos, kartu su sūnumi Manigirdu rengė jaunuosius dainininkus, ugdydama lietuvius bei kitų tautų atstovus. Su mokiniais ji pastatė Gian Carlo Menotti operą "Telefonas", koncertavo. I. Motekaitienė išvertė į lietuvių kalbą libretų Čikagos lietuvių operai, į plokšteles įdainavo Kalėdų giesmių ir duetų (su Ale Kalvaityte-Velbasiene). JAV lietuvių spaudoje ji paskelbė muzikos kritikos straipsnių ir eilėraščių. Ji laimėjo premiją laikraščio "Chicago Tribune" surengtame muzikos festivalyje (1952 m.). Buvo ištekėjusi, vyras Kazimieras Motekaitis (1905–1979) – inžinierius. Liko našlė. Sūnūs: Manigirdas Kazimieras Motekaitis (g. 1938 m.) – muzikos pedagogas, pianistas, vargonininkas, ir Ramūnas Juozas Motekaitis (1940–2001). Mirė 1985 m. rugsėjo 28 d. Čikagoje (Ilinojaus valstija, JAV). Palaidota Čikagos lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse. |