Tėvai: Jurgis Simanonis (1873–1945) ir Elena Juodytė-Simanonienė (1885–1981) – žemdirbiai. Broliai ir seserys: Henrikas Simanonis-Plienas (1927–1947) – laisvės gynėjas Vytauto apygardos partizanas, 1945–1947 m. politinis kalinys, žuvęs lageryje, Jonas Simanonis (?–?), Emilija Simanonytė-Gražienė (1921–2008) ir Apolonija Simanonytė (?–?).

1944 m. baigė Ukmergės gimnaziją. Mokykliniais metais buvo Ukmergės gimnazijos kapeliono Pranciškaus Mačio globojamas, rengiant jį kunigystei.

Nuo 1944 m. trumpai studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, bet šias studijas paliko ir pasitraukė į laisvės gynėjų pogrindį.

Išvengęs represijų ir legalizavęsis, 1946–1951 m. K. Simanonis dirbo Krakių (Kėdainių r.) vidurinės mokyklos mokytoju.

Nuo 1951 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno Viekšniuose (Mažeikių r.).

1951–1977 m. jis dirbo Viekšnių vidurinėje mokykloje lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbų mokytoju, kiek laiko buvo šios mokyklos direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, mokytojų ir mokinių dramos būrelio režisierius.

1962 m. jis baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo užsienio kalbų mokytojo išsilavinimą.

1978–1991 m. jis dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Pedagogikos katedroje dėstytoju, buvo docentas. Apsigynęs disertaciją, jis buvo pedagogikos mokslų kandidatas, 1993 m. nostrifikuotas socialinių mokslų, edukologijos daktaras.

1991 m. jis trumpai dirbo Mažeikių rajono statistikos skyriuje, 1996–1997 m. buvo Viekšnių vidurinės mokyklos etikos mokytojas.

K. Simanonis buvo literatas prozininkas, savo pirmuosius kūrinius XX a. 9-ajame dešimtmetyje pirmiausiai pradėjo spausdinti lietuvių išeivijos periodikoje, vėliau iki gyvenimo pabaigos aktyviai bendradarbiavo užsienio lietuvių spaudoje. Jo kūryboje ryškiausi charakteriai ir moralinės veikėjų nuostatos, kasdieniniai gyvenimo reiškiniai, kurie patikrina daugelio personažų žmogiškumą. Jo prozoje formuojamas realistinis pasaulio atspindys, santūriai papildytas dramatiška patirtimi, yra patrauklus ir patikimas.

K. Simanonis parašė ir išleido knygas:

1975 m. – "Užduočių ruošimas diferencijuotam kalbų mokymui" (metodinis leidinys).

1983 m. – "Mokinių pažintinis savarankiškumas mokant kalbų : paskaitų konspektas".

1988 m. – "Pedagoginė situacija – etinio pokalbio pagrindas" (metodinis leidinys).

1994 m. – "Velnio kilpa : novelės".

1995 m. – "Už bočių žemę : poema, lyrika".

1996 m. – "Likimo keliais" (romanas).

1999 m. – "Tiesos keliu : etiniai pokalbiai".

2001 m. – "Oi neverk, motušėle" (romanas).

Jis paskelbė straipsnių literatūros pedagogikos ir etikos klausimais.

Buvo vedęs, žmona Vanda Elena Kaklauskaitė-Simanonienė (1923–2014). Vaikai: Stasys Simanonis (g. 1949 m.) ir Nijolė Simanonytė-Tutkienė (g. 1954 m.).

Mirė 2001 m. vasario 4 d. Viekšniuose (Mažeikių r.). Palaidotas Viekšnių kapinėse.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje saugomi K. Simanonio kūrinių rankraščiai: "Savi ir svetimi" (apsakymai, 1989 m.), "Likimo broliai" (romanas, 1990 m.), "Budeliai ir aukos" (dramos, 1992 m.), "Svajonių akordai" (eilėraščiai, 1992 m.).