Algis LADIGA
  Gimimo data: 1922-07-12
Gimimo vietovė: Vabalninkas (Biržų r.)

Trumpai:
Tautodailininkas skulptorius, tremtinys, visuomenininkas tikėjimo gynėjas

2021-01-30   |   Spausdinti

Kai kuriuose jaunystės dokumentuose minimas kaip Algis Marijonas Ladiga, vėlesniuose asmens dokumentuose antrasis vardas nebenaudotas.

Tėvai: Kazys Ladiga (1893–1941) – kariškis generolas, laisvės gynėjas, 1940–1941 m. politinis kalinys, sušaudytas sovietų kalėjime Rusijoje, ir Stefanija Paliulytė-Ladigienė (1901–1967) – pedagogė, visuomenininkė, 1946–1957 m. politinė kalinė ir tremtinė. Augo šešių vaikų šeimoje, buvo vyriausias. Broliai ir seserys: Irena Ladigaitė-Eivienė (1925–2018) – pedagogė, siuvėja modeliuotoja, emigrantė JAV, Pranas Linas Ladiga (1926–2007) – emigrantas Lenkijoje, karinio jūrų laivyno karininkas, prekybos laivyno laivavedys, Benediktas Pijus Ladiga (1929–2011) – 1949–1957 m. tremtinys Irkutsko srityje (Rusija), mechanizatorius, Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė (g. 1931 m.) – dailininkė grafikė, skulptoriaus Vlado Vildžiūno žmona, ir Joana Irena Ladigaitė-Ardžiūnienė (g. 1932 m.) – filologė, tarnautoja.

Pradžios mokyklos nelankė, pasirengęs namuose ir išlaikęs egzaminus, 1932–1940 m. mokėsi ir baigė Biržų Pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos valstybinę gimnaziją. Mokykliniais metais dalyvavo pogrindinėje ateitininkų moksleivių sąjungos veikloje, priklausė literatų būreliui.

1940–1941 m. A. Ladiga studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto Architektūros skyriuje Kaune. Tuo metu jo studijų draugai buvo vienuolis marijonas Vaclovas Aliulis, rašytojas Henrikas Nagys, Lietuvos kariuomenės vado generolo Vinco Vitkausko sūnus Juozas Vitkauskas, rezistentas pogrindininkas Juozas Lukša-Daumantas.

1941 m. birželį kartu su kitais studentais Kaune jis buvo lietuvių sukilimo dalyvis.

Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo pradžioje vokiečių okupacinei valdžiai grąžinus sovietų valdžios nacionalizuotą šeimos ūkį Gulbinėnuose (Pasvalio r.), A. Ladiga paliko studijas, grįžo į šį ūkį ir 1941–1944 m. čia ūkininkavo.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, vengdamas tarnybos kariuomenėje, 1944 m. rudenį jis įstojo į Kauno kunigų seminariją. Studijų metais jis buvo ypač susižavėjęs kunigo prelato prof. Prano Kuraičio (1883–1964) dėstomu filosofijos kursu, lankė papildomą filosofijos fakultatyvą.

1948 m. gegužės 22 d. A. Ladiga su su Juozu Belicku (1925–1998), Paulinu Bernatavičiumi (1924–?), Alfonsu Brūzga (1926–?), Pranu Gaigalu (1922–2000), Povilu Klevečka (1924–?), Jonu Vareikiu (1923–1995) ir dar 7 klierikais buvo ištremtas į Sibirą, įkurdintas Tabagašete (Žemutinio Ingašo r., Krasnojarsko kr. Rusija), dirbo miškų ūkyje medžių sakintoju.

1949 m. jis buvo perkeltas į Motyginą (Uderėjaus r., Krasnojarsko kr., Rusija), ten dirbo statybininku geologinėje žvalgyboje, kūriku elektrinėje. 1951 m. jis vėl perkeltas į Ajangatus (Barun Chemčinskio r., Tuva, Rusija), ten kirto mišką. 1954 m. pabaigoje atsiradus galimybei susijungti šeimoms, jis išvyko gyventi pas brolį Benediktą į Alarį (Golumetės r, Irkutsko sr., Rusija), kur po metų atvažiavo ir iš lagerio paleista jo motina.

1956–1957 m. jis gyveno Kasjanovkoje (Čeremchovo r., Irkutsko sr., Rusija) ir dirbo dailide statybose, kol sulaukė galimybės grįžti į Lietuvą.

1957 m. pabaigoje grįžęs į Lietuvą, A. Ladiga ketino tęsti ir baigti kunigystės studijas, tačiau iš tuometinio Kauno kunigų seminarijos rektoriaus žemiečio kunigo Kazio Žitkaus gavo patvirtinimą, jog sovietų valdžia tikrai neleis tremtiniui toliau studijuoti seminarijoje.

1958 m. jis baigė melioratorių dešimtininkų kursus Salininkuose (Vilniaus r.) ir 1958–1961 m. dirbo Vilniaus rajono melioracijos statybos valdyboje. 1961 m. jis buvo paskirtas naujai formuojamos Nemenčinės rajono melioracijos statybos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi. Tačiau, tvarkant prisiregistravimo Nemenčinėje dokumentus, paaiškėjo, jog tremtinys neturi teisės gyventi Lietuvoje. Po ilgų paieškų jis gavo Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo malonę – leidimą apsigyventi Lietuvos SSR teritorijoje, išskyrus respublikinio pavaldumo miestus ir Nemenčinės rajoną.

1962 m. A. Ladiga įsikūrė (nuo 1963 m. iš Vabalninko čia perkėlė ir savo šeimą) ir iki gyvenimo pabaigos gyveno Anykščiuose, apie 1962–1985 m.  dirbo Anykščių melioracijos statybos-montavimo valdyboje meistru, geodezininku. Išėjęs į pensiją, savo laiką jis paskyrė kūrybiniam darbui bei visuomeninei veiklai Anykščių parapijos bendruomenėje.

1965 m. jis neakivaizdžiai baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą, įgijo hidrotechniko specialybę.

A. Ladiga dalyvavo antisovietinio katalikiškojo pogrindžio veikloje, palaikė artimus ryšius su tuo pačiu metu studijavusiais Kauno kunigų seminarijoje gydytoju Vincentu Rasteniu (1922–2014), kun. Kazimieru Girniumi (1925–1996), kun. Antanu Balaišiu (1923–2005), kun. Benediktu Mykolu Urbonu (1925–2002), kun. Alfonsu Gražiu (1923–1992), kun. Broniumi Bulika (1923–1988), kartu su B. Bulika ir A. Gražiu rengė Katekizmo rankraštį (saugomas Anykščių parapijos archyve).

Per kiekvienas Sekmines jis vadovaudavo Kryžiaus kelio maldininkų grupėms sunaikintose Vilniaus Kalvarijose. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui (1987 m.) jis parengė ir 2000-ųjų Krikščionybės jubiliejui atnaujino Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio apmąstymus.

1969 m. Anykščių klebonui Albertui Talačkai pradėjus Anykščių bažnyčios interjero rekonstrukciją, A. Ladiga kartu su skulptoriumi Vladu Vildžiūnu peržiūrėjo ir pakoregavo Povilo Andrijausko parengtą bažnyčios perdekoravimo projektą – skliautuose įvedė krištolinį ornamentą.

Gavęs Kauno kunigų seminarijos pažymą, kad yra baigęs filosofijos ir teologijos studijų programas, 1990–1991 m. jis buvo Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos tikybos mokytojas.

Nuo 1992 m. A. Ladiga buvo A. Talačkos suburtos pirmosios Anykščių Šv. Mato parapijos pastoracinės tarybos narys.

Nuo 1969 m. A. Ladiga pradėjo reikštis kaip savamokslis skulptorius. Savita maniera, tarsi išdroždamas akmens masėje ažūrinius ornamentus, jis kūrė akmens monolito dekoratyvines skulptūras – dažniausiai kaip antkapinius paminklus artimiesiems.

Žymiausi A. Ladigos skulptūriniai kūriniai:

1970 m. – prelato Jono Ladygos (senelio pusbrolio) antkapinis paminklas Gulbinėnų kapinėse (Pasvalio r.).

1973 m. – antkapinis paminklas seneliams Vabalninko (Biržų r.) kapinėse.

1977 m. – motinos Stefanijos Paliulytės-Ladigienės antkapinis paminklas Vilniaus Saltoniškių kapinėse (buvo sukurtas 1975 m., bet sovietinių pareigūnų Anykščiuose pagrobtas ir sunaikintas, atkurtas iš naujo).

1980 m. – Kruopienių šeimos antkapinis paminklas Anykščių senosiose kapinėse.

1983 m. – Alfonso ir Rozalijos Lukoševičių šeimos antkapinis paminklas Anykščių senosiose kapinėse; Pankevičių šeimos antkapinis paminklas Kaišiadorių kapinėse.

1988 m. – Jono ir Teklės Pakalnių šeimos antkapinis paminklas Anykščių senosiose kapinėse; atnaujintas Juozo Tumo-Vaižganto tėvų antkapinis paminklas Svėdasų kapinėse (antkapio dalys išsaugotos kan. Petro Raudos rūpesčiu, projekto konsultantas skulpt. Vladas Vildžiūnas, atstatymo darbus rėmė kun. Steponas Galvydis, kun. Antanas Balaišis ir arkivysk. Liudvikas Povilonis).

1989 m. – atnaujintas Felikso ir Juozapotos Kairių šeimos antkapinis paminklas Anykščių senosiose kapinėse; kanauninko Jurgio Žitkevičiaus antkapinis paminklas Anykščių bažnyčios šventoriuje;

1997 m. – Juodviršių šeimos antkapinis paminklas Anykščių naujosiose kapinėse.

2002 m. – Ladigų šeimos antkapinis paminklas Anykščių naujosiose kapinėse (pastatytas 2010 m. po žmonos mirties).

Susituokė 1959 m. lapkričio 7 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje (sutuokė kun. Juozapas Antanavičius), žmona Marijona Jusytė-Ladigienė (1925–2010) iš Ragaudžių (Panevėžio r.) – 1949–1958 m. tremtinė Irkutsko srityje (Rusija), darbininkė. Liko našlys. Vaikai: Linas Ladiga (g. 1960 m.) – valstybės pareigūnas ir Tomas Ladiga (g. 1962 m.) – dainininkas solistas, muzikos pedagogas, visuomenininkas.

Mirė 2011 m. vasario 23 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių naujosiose kapinėse šeimos kapavietėje prie anksčiau mirusios žmonos. Kapą ženklina originalus jo paties sukurtas akmeninis skulptūrinis paminklas-kryžius su jo nugarinėje pusėje įtaisytomis metalinėmis lentelėmis, jose išgraviruoti įrašai: "A+A / Marijona / Ladigienė / 1925–2010" ir "A+A / Algis / Ladiga / 1922–2011".