1950 m. baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus hidrotechniko išsilavinimą.

1950–1957 m. K. Dabužinskas dirbo Fizikos technikos, Energetikos ir elektrotechnikos institutuose moksliniu bendradarbiu.

1957–1966 m. jis buvo Hidrotechnikos ir melioracijos instituto direktoriaus pavaduotojas moksliniam darbui, nuo 1959 m. – vyriausiasis mokslinis bendradarbis.

1955 m. K. Dabužinskas apsigynė disertaciją, buvo technikos mokslų kandidatas.

1966–1969 m. K. Dabužinskas dėstė Kauno politechnikos institute, nuo 1968 m. buvo docentas.

Nuo 1969 m. iki gyvenimo pabaigos jis dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijoje, buvo docentas. 1969–1972 ir 1974–1980 m. K. Dabužinskas buvo Hidrotechninių įrengimų katedros vedėjas, 1977–1985 m., iki gyvenimo pabaigos, – ir Hidromelioracijos ir žemėtvarkos fakulteto dekanas.

Pagrindinė K. Dabužinsko mokslinės veiklos sritis – hidrotechninių statinių eksploatacija, jų hidraulinis modeliavimas, drenažo nuotėkio formavimas ir vandens tekėjimas į drenas.

K. Dabužinskas parengė ir išleido vadovėlius "Siurbliai ir siurblinės" (su A. Dumbliausku ir Albinu Kusta, 1975 m.), "Hidraulika" (1984 m.). Jis taip pat parašė praktinio pobūdžio knygą apie pernelyg drėgnas žemes ir jų panaudojimo perspektyvas (rusų kalba, 1963 m.), sudarė straipsnių rinkinį "Melioracija Lietuvoje" (1970 m.), buvo vienas iš leidinio "Žemės ūkio elektrifikavimas" (1961 m.) autorių.

K. Dabužinskui buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio melioratoriaus garbės vardas (1984 m.).

Buvo vedęs, žmona Liongina Dabužinskienė (1928–2019). Sūnus Alvydas Dabužinskas (1952–2010).

Mirė 1985 m. gegužės 5 d. Kaune. Palaidotas Kauno Tabariškių kapinėse (5 kvartalas, 212 kapavietė). Kapą ženklina pilko šlifuoto akmens paminklas su įrašu metalinėmis raidėmis: "Dabužinskai / Kazys / Alvydas / Liongina".

Jo pavardė 1996 m. buvo įrašyta į Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto Garbės knygą tarp pirmųjų 17 fakultetui nusipelniusių asmenų.