Jurgis ALEKNA
  Gimimo data: 1873-02-04
Gimimo vietovė: Sidabrinės k. (Molėtų r.)

Trumpai:
Gydytojas, vadovas, visuomenininkas, knygnešys, tremtinys

2023-01-09   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1873 m. vasario 16 d.

Brolis Justinas Alekna – žemdirbys stambus ūkininkas, jo žmona Benedikta Tumasonytė-Aleknienė (1884–1942) – inžinieriaus ir politiko Stepono Kairio (1878–1964) sesuo, ūkininkė, tremtinė.

Tėvams persikėlus, nuo kūdikystės augo Želtiškių (Anykščių r.) dvare.

1893 m. baigė Vilniaus 2-ąją gimnaziją. 1893–1898 m. studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete, įgijo gydytojo išsilavinimą. Studijų metais parvažiuodamas į Skiemonių kraštą, čia skleidė lietuvybės dvasią, skatindamas kalbėti tik lietuviškai.

Nuo 1898 m. J. Alekna dirbo gydytoju Smolensko (Rusija) gubernijos ligoninėje, vėliau Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje. 1900 m. jis keliavo po Europą ir medicinos žinias gilino Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje.

Grįžęs į Lietuvą, J. Alekna buvo apkaltintas draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimu iš užsienio ir platinimu, per kratą pas jį buvo rasta "Varpo" žurnalo numerių. Už slaptą lietuvybės darbą J. Alekna carinės valdžios 1900 m. rugsėjo 30 d. buvo suimtas, daugiau kaip du mėnesius laikytas Liepojos (Latvija) kalėjime. Rusijos caro paliepimu 1901 m. jis dvejiems metams buvo ištremtas į Archangelsko (Rusija) guberniją, dirbo gydytoju Onegos miesto ligoninėje.

1902 m. vėl grįžęs į Lietuvą, J. Alekna gyveno ir dirbo gydytoju Ukmergėje, vadovavo Zarasų ligoninei, vėl dirbo privačiu gydytoju Ukmergėje, 1906–1908 m. buvo privatus gydytojas Rozalime (Pakruojo r.). Jis bendradarbiavo spaudoje, rašė "Vilniaus žinioms" (1905 m.) ir kitiems leidiniams.

1909 m. jis baigė bakteriologijos kursus ir kelis mėnesius kovojo su cholera ir dėmėtąja šiltine Panevėžio apskrityje. 1909 m. jis vėl išvyko į Vakarų Europą, 1909–1910 m. Vienoje (Austrija) ir Berlyne (Vokietija) studijavo ausų, nosies ir gerklės ligas, įgijo medicinos daktaro mokslinį laipsnį.

Nuo 1910 m. J. Alekna gyveno Kaune ir dirbo gydytoju. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis dirbo Raudonojo Kryžiaus vyriausioje šiaurės fronto tarnyboje.

1918 m. grįžęs iš Rusijos į Lietuvą, J. Alekna apsistojo Vilniuje ir įsijungė į Lietuvos Valstybės tarybos sudarytą Sveikatos komisiją, kurios nariai buvo Jonas Basanavičius, Steponas Kairys ir Justinas Staugaitis. Ši komisija 1918 m. lapkričio 11 dieną buvo pertvarkyta į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą.

Nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. kovo J. Alekna buvo antrojo ministų kabineto Vidaus reikalų viceministras ir pirmasis Lietuvos Respublikos Sveikatos departamento direktorius. Pagrindinis jo vadovaujamo departamento uždavinys buvo parengti naujus įstatymus ir teisinį sveikatos sistemos pagrindą, spręsti aktualias organizacines problemas. Vienu iš pirmųjų savo įsakymų J. Alekna paskyrė 20 apskričių gydytojus ir nustatė jų pareigas.

Lenkams užėmus Vilnių, J. Alekna persikėlė į Kauną, ten apsistojo ir liko iki gyvenimo pabaigos. Nuo 1920 m. jis dirbo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės gydytoju, buvo Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriaus vedėjas.

1919 m. kartu su kitais jis įkūrė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ir Kauno medicinos draugijas, vėliau rūpinosi jų veikla, o 1936–1940 m. buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas. 1939 m. Kaune įkūrus Nukentėjusiems klaipėdiečiams šelpti komitetą, J. Alekna buvo išrinktas jo pirmininku ir šias pareigas ėjo 1939–1940 m. 

1919 m. jis buvo vykdomosios komisijos, rengusios pagrindą Aukštiesiems kursams Kaune steigti, narys, 1919–1920 m. paruošė bazę Kauno universitetui įkurti ir pats dėstė Aukštuosiuose kursuose.

Visur, kur tik gyveno ir dirbo J. Alekna, jis stengėsi suburti žmones visuomeninei veiklai. Jis bendradarbiavo periodinėje spaudoje, daugiausia rašė žurnale "Medicina".

1919 m. pavasarį J. Alekna kartu su gydytoju Pranu Sližiu buvo draugijos Lietuvos skautams remti steigimo iniciatoriai. 1919 m. birželį, kai buvo įsteigta Lietuvos Skautų Paspirties Draugija, rėmusi jauną sąjūdį ir nustačiusi Lietuvos skautijos organizacinę tvarką, J. Alekna buvo išrinktas jo valdybos nariu ir pirmuoju šios draugijos pirmininku penkerių metų kadencijai, šias pareigas ėjo 1919–1924 m., kol organizacija buvo pertvarkyta į Lietuvos Skautams remti draugiją. 1929–1935 jis vėl buvo išrinktas šios draugijos Centro valdybos nariu ir šios valdybos pirmininku, šias pareigas ėjo iki 1935 m. balandžio, kol tokia draugija nustojo veikti. 1935–1940 m. jis buvo Lietuvos Skautų Sąjungos tarybos narys, šios tarybos pirmininkas.

J. Alekna buvo žymus lietuviškosios skautybės ugdytojas ir rėmėjas, 1922–1924 m. – pirmasis Lietuvos Skautų Šefas, 1930–1940 m. – Šefo pavaduotojas, nuo 1933 m. – vyresnysis skautininkas. Jis taip pat buvo Lietuvos Skautų sąjungos akademinio vieneto – Studentų Skautų Draugovės steigėjas (1924 m.), Akademinio skautų sąjūdžio korporacijos "Vytis" Garbės narys. Pirmosios sovietinės okupacijos ir vokiečių okupacijos metais jis buvo pasitraukęs nuo aktyvios skautų veiklos, taip jaunesnės kartos skautų vadovybė siekė jį apsaugoti nuo represijų.

J. Alekna buvo apdovanotas Lietuvos Skautų Sąjungos Gedimino Vilko ordinu (1925 m.), buvo antrasis asmuo, gavęs šį apdovanojimą. Jis buvo apdovanotas ir Latvijos skautų Pilkojo Vilko ordinu bei Latvijos Trijų Žvaigždžių III laipsnio ordinu (1934 m.).

Buvo vedęs, žmona Janina Išoraitė-Aleknienė (1901–1995). Vaikai: Danutė Aleknaitė (1926–2000) – gydytoja, Jonas Alekna (1928–1998) – inžinierius.

Mirė 1952 m. spalio 17 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse (6 kvartalas, 24 kapas). Kapą ženklina stilizuota medinė stela-stogastulpis su išskobtu portretiniu bareljefu ir įrašu: "A+A Valstybės veikėjas / Lietuvos skautų kūrėjas / Dr. Jurgis Alekna / 1873-02-17–1952-10-17 / Žmona Janina Išoraitė / 1901-08-15–1995-12-29 / Uošvė Marija Išorienė / 1872–1948-05-06 / Sūnus inžinier. Jonas / 1928-06-19–1998-03-27 / Duktė gydyt. Danutė / 1926-06-04–2000-05-24". Kaip stelos postamentas įtaisytas akmeninis skulptūrinis vaistininko ženklo atvaizdas.