Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Klemensas GUTAUSKAS
2022-10-21

Vardas: Klemensas
Pavardė: GUTAUSKAS
Gimimo data: 1915-11-28
Gimimo vieta: Paežerių III k. (Leliūnų parapija, Anykščių r.)

Trumpai:
Kunigas monsinjoras


Tėvai: Klemensas Gutauskas (1868–1951) ir Marijona Žiukaitė-Gutauskienė (1881–1969) iš Plikiškių – religingi žemdirbiai ūkininkai, turėjo beveik 50 hektarų žemės. Augo keturių vaikų šeimoje su dviem broliais ir seserimi, buvo jauniausias, dar trys broliai mirė vaikystėje. Broliai: Bronius Gutauskas (1906–1990) – žemdirbys, tremtinys, ir Kazimieras Gutauskas (1908–1985) – darbininkas, tremtinys, sesuo Stasė Gutauskaitė-Strazdienė-Stella Strazdas (1909–2002) – agronomo Justo Strazdo brolio Jono žmona, emigrantė JAV, darbininkė. Motina ir broliai su šeimomis po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m., buvo ištremti į Irkutsko srities (Rusija) lagerius. Pusbrolis (tėvo sesers sūnus) Jonas Dičius (1907–1994) – pedagogas ir literatas.

Pirmųjų mokslo žinių gavo iš daraktoriaus. Nuo 1924 m. mokėsi Puodžių (Anykščių r.) ir Velykūnų (Anykščių r.) kaimų pradžios mokyklose, 1928 m. baigė Leliūnų (Utenos r.) pradžios mokyklą. 1928–1932 m. mokėsi Anykščių vidurinėje mokykloje, kur išsiskyrė pomėgiu literatūrai, vienerius metus buvo skautų draugovininkas. 1932–1934 m. baigė Utenos gimnaziją. 1934–1940 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje, 1937–1940 m. – ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete.

1941 m. sausio 26 d. Kauno Šv. Gertrūdos (Šančių) bažnyčioje vyskupas Vincentas Brizgys pusiau slapta įšventino K. Gutauską kunigu. Kartu buvo įšventinti kurso draugai Steponas Galvydis, Petras Liubonas, Vladas Kremenskas ir kiti kunigai. Pirmąsias Šv. Mišias 1941 m. pavasarį jis aukojo gimtosios Leliūnų (Utenos r.) parapijos bažnyčioje.

1941–1944 m. K. Gutauskas buvo Dusetų (Zarasų r.) parapijos vikaras ir Dusetų mokyklos kapelionas. 1944–1945 m. jis dirbo Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, kol už valdžiai nepalankius pamokslus buvo pradėtas persekioti.

1945–1946 m. pusmetį jis buvo vikaras Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijoje, 1946 m. trumpai dirbo vikaru Kamajų (Rokiškio r.) Šv. Kazimiero parapijoje, 1946–1947 m. buvo Salų (Rokiškio r.) Šv. Kryžiaus parapijos administratorius, 1947 m. – Pabiržės (Biržų r.) Švč. Trejybės parapijos vikaras.

1947–1949 m. K. Gutauskas buvo vikaras Pakruojyje, 1949–1951 m. – Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas. Dirbdamas Pakruojyje, jis buvo tris kartus sovietinės valdžios išvytas, bet vėl grąžinamas į parapiją. Pagerbdamas kunigą ir poetą Mykolą Šeižį-Dagilėlį, su kuriuo artimai bendravo, Pakruojo bažnyčios šventoriuje jis pastatė mirusiam dvasininkui paminklą (1952 m.).

1951–1958 m. K. Gutauskas buvo Linkuvos (Pakruojo r.) Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos administratorius.

1958–1963 m. jis buvo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vikaras-adjutorius, 1960–1963 m. – ir Panevėžio dekanato vicedekanas. 1963–1964 m. K. Gutauskas buvo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas ir Panevėžio dekanas.

Nuo 1964 m. iki gyvenimo pabaigos K. Gutauskas gyveno ir tarnavo Kupiškyje. 1964–1991 ir 1993–1998 m. jis buvo Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas, nuo 1990 m. – Garbės klebonas, 1964–2000 m. – Kupiškio dekanas. Jis suremontavo ir dekoravo Kupiškio bažnyčios interjerą, sutvarkė pastato stogą, įrengė vargonus ir naujas Kryžiaus kelio stotis, naujus suolus ir kambarį choristams bažnyčios bokšte. 

Kupiškyje jis ugdė 14 vikarų: 1964–1965 m. – Kazimierą Baroną, 1965–1970 m. – Pranciškų Benediktą Tamulionį, 1973–1976 m. – Juozą Indriūną, 1976–1977 m. – Juozapą Balčiūną, 1977–1982 m. – Stanislovą Krumpliauską, 1982–1983 m. – Raimundą Saprigoną, 1983–1986 m. – Povilą Klezį, 1986–1988 m. – Stanislovą Zubavičių, 1988 m. birželį–lapkritį – Leoną Lindą, 1988–1989 m. – Eugenijų Staleronką, 1989–1998 m. – Virginijų Liuimą, 1998–2001 m. – Raimundą Simonavičių, 2000–2001 m. – Egidijų Vijeikį ir 2001–2002 m. – Saulių Kerą.

1982–1997 m. jis buvo Panevėžio vyskupijos tribunolo santuokos ryšio gynėjas, nuo 1984 m. – Panevėžio vyskupijos kunigų tarybos narys ir konsultorių kolegijos narys.

1998 m. birželį dėl pablogėjusios sveikatos jis buvo atleistas nuo klebono, o 2000 m. vasarį – ir nuo dekano pareigų, liko gyventi Kupiškio altarijoje.

Popiežius Jonas Paulius II 1991 m. pasveikino K. Gutauską kunigystės 50-mečio proga, o 1993 m. spalio 8 d. suteikė jam Monsinjoro titulą.

Laikraščio "Kupiškėnų mintys" surengtuose rinkimuose K. Gutauskas buvo išrinktas populiariausiu Kupiškio rajono žmogumi (1994 m.). Jam buvo suteiktas Kupiškio krašto Garbės piliečio vardas (2001 m.).

Laisvalaikiu rašė pamokslus, eiles, dvasinius pamąstymus.

Mirė 2002 m. rugpjūčio 19 d. Kupiškyje. Palaidotas Kupiškio bažnyčios šventoriuje kunigų panteone. Kapą ženklina juodo šlifuoto akmens antkapinis paminklas-kryžius su ovalia portretine nuotrauka ir įrašais postamente: "Kun. Monsinjoras / Klemensas Gutauskas / Ilgametis Kupiškio / klebonas ir dekanas / 1915. 1941. 2002" bei citata iš jo testamento: "Mylimieji, mylėkime vieni kitus, / nes meilė yra iš Dievo"  / I. Jn 4, 7".

Aldona Vasiliauskienė parengė ir išleido monografiją "Monsinjoras Klemensas Gutauskas" (2004 m.). Leidinys supažindina su sudėtingu Monsinjoro K. Gutausko gyvenimu, jo darbais puošiant bei gražinant bažnyčias, sielovadine veikla Panevėžio vyskupijos parapijose sunkiu sovietinės ir nacinės okupacijų laikmečiu. Monografijoje pateikiami amžininkų ir liudininkų atsiminimai, archyviniai duomenys, įvairi dokumentinė medžiaga, liudijanti, kad tokių dvasininkų, kaip K. Gutauskas dėka Bažnyčia Lietuvoje išliko stipri, nepaisant komunistinės ideologijos pastangų pažeminti ją ir sunaikinti.