Tėvai: Antanas Tyla (1895–1960) ir Teofilė Tylienė (1898–1932) – žemdirbiai vidutiniai ūkininkai.

Motinai anksti mirus, augo su tėvu ir giminėmis, o tėvui sukūrus naują šeimą – su pamote Teofile Patkamaryte-Tyliene.

1937–1941 m. mokėsi Pačkėnų (Utenos r.) pradinėje mokykloje, 1941–1949 m. baigė Utenos 2-ąją mergaičių gimnaziją. 1949–1953 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, jį baigusi įgijo geografijos mokytojos išsilavinimą.

Mokydamasi gimnazijoje, E. Tylaitė pradėjo sportuoti, buvo sportininkė lengvaatletė, bėgo įvairius nuotolius, dalyvavo šuolio į tolį ir į aukštį varžybose. Studijuodama ji toliau sportavo, atstovavo instituto bei Vilniaus miesto lengvosios atletikos komandai, geriausių rezultatų pasiekdama šuolio į aukštį varžybose. Jai priklausė instituto šuolio į aukštį merginų rekordas – 1 m 30 cm, šioje rungtyje ji laimėjo keletą respublikinių varžybų.

Nuo 1953 m. iki gyvenimo pabaigos E. Vingrienė gyveno Anykščiuose.

1953–1960 m. ji dirbo Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje geografijos mokytoja. Šioje mokykloje ji išleido dvi savo auklėtinių abiturientų laidas (1954 ir 1956 m.).

1960–1962 m. ji buvo Anykščių 1-osios septynmetės mokyklos geografijos mokytoja ir mokymo dalies vedėja, po šios mokyklos pertvarkymo tas pačias pareigas 1962–1964 m. ėjo Anykščių 1-ojoje aštuonmetėje mokykloje. 1964–1967 m. ji buvo Anykščių 1-osios aštuonmetės mokyklos direktorės (Natalijos Varaškaitės) pavaduotoja mokymui ir auklėjimui.

1967–1982 m. E. Vingrienė buvo Anykščių 2-osios vidurinės, 1982–1986 m. – Anykščių Antano Vienuolio vidurinės mokyklos geografijos mokytoja (nuo 1981 m. – mokytoja metodininkė) ir šios mokyklos direktoriaus (Dionizo Petronio, Jadvygos Budavičienės) pavaduotoja mokymui ir auklėjimui. Išėjusi į pensiją, 1987–1989 m. ji dar dirbo Jono Biliūno vidurinėje mokykloje geografijos mokytoja.

Dirbdama mokytoja, E. Vingrienė toliau aktyviai sportavo: dalyvavo pedagogų sporto varžybose ir PDG ("Pasiruošęs darbui ir gynybai") daugiakovės veteranų pirmenybėse, šaudymo varžybose. Ji tapo Anykščių rajono kulkinio šaudymo varžybų nugalėtoja (1962 m.).

Ji dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje: buvo Anykščių rajono moterų tarybos pirmininkė, Anykščių rajono ir Anykščių miesto darbo žmonių deputatų tarybų deputatė.

E. Vingrienei buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusios mokytojos garbės vardas (1974 m.), ji buvo apdovanota Darbo raudonosios vėliavos ordinu (1971 m.), Lietuvos SSR liaudies švietimo pirmūno ženkleliu (1968 m.), medaliu "Už šaunų darbą V. I. Lenino 100-ųjų gimimo metinių proga" (1970 m.) ir SSRS liaudies švietimo pirmūno ženkleliu (1980 m.).

1977 m. įsteigus SSRS liaudies mokytojo garbės vardą, ji buvo pirmoji ir vienintelė Lietuvos pedagogė, kuriai šis garbės vardas buvo suteiktas (1979 m.).

Apie E. Vingrienę Centrinės televizijos (Maskva, Rusija) žurnalistai sukūrė dokumentinį filmą (1983 m.).

Laisvalaikiu sportuodavo.

Susituokė 1953 m. sausio 3 d. Vilniuje, vyras Antanas Vingrys (g. 1928 m.) – pedagogas kūno kultūros mokytojas, vadovas. Sūnūs: Arvydas Vingrys (g. 1955 m.) – inžinierius, sportininkas, Audrius Vingrys (g. 1962 m.) – pedagogas, vadybininkas, visuomenininkas.

Mirė 2022 m. liepos 3 d. Anykščiuose. Palaidota Čekonių (Anykščių r.) kapinėse Vingrių giminės kape. Kapą ženklina akmeninis paminklas-stela su iškaltu įrašu: "Vingrienė Ona / 1904–1983 / Vingrys Mykolas / 1892–1986" ir medinis kryželis su įrašo lentele: "Eugenija / Vingrienė / 1931–2022".