Gimimo vieta pagal santuokos metrikus – Babinavičių miestas (Mogiliovo sritis, Baltarusija). Tėvo mirties metrikuose minimas ir kaip gimęs apie 1897 metus.

Tėvai: Juozapas Sabeskas (apie 1856 – 1929) ir Uršulė Norvaišaitė-Sabeskienė (1862 ar 1867 – 1929) – žemdirbiai. Augo gausioje šeimoje su keturiom seserimis ir dviem broliais: Ona Sabeskaitė-? (apie 1895 – po 1929), Antanas Sabeskas (apie 1896 – po 1929), Juozapas Sabeskas (apie 1902 – po 1929), Uršulė Sabeskaitė-? (apie 1907 – po 1929), Konstancija Sabeskaitė-? (1910 – po 1929) ir Emilija Sabeskaitė-? (1912 – po 1929). Sesuo Anelė Sabeskaitė (1908–1908) mirė kūdikystėje, Petronėlė Sabeskaitė (1899–1916) – paauglystėje.

Mokyklos nelankė, jaunystėje dirbo tėvų ūkyje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. P. Sabeskas buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. Iš pradžių jis tarnavo Atskirajame telegrafo batalione, vėliau buvo pervestas į 1-ąjį Sibiro Jo Didenybės pulką, 121-ąjį atsargos pulką. Paskutinėje tarnybos vietoje – 84-osios divizijos 231-ajame Anapos pulke P. Sabeskas gavo puskarininkio laipsnį. 1918 m. sausio 17 d. jis pakliuvo į vokiečių nelaisvę ir buvo karo belaisvis iki 1918 m. gruodžio 14 d., kol pasibaigus karui paleistas grįžo į Anykščius.

1919 m. sausio 26 d. P. Sabeskas įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo 1-ojo pėstininkų pulko trečioje kuopoje puskarininkiu, netrukus buvo pakeltas į vyresniuosius puskarininkius. Jis dalyvavo mūšiuose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus, ypatingu narsumu pasižymėjo 1919 m. birželio mėnesio 6–7 ir 15 d. mūšiuose ties Bružais ir Baltriške (Zarasų r.), kur kartu su trečios kuopos kareiviais Juozu Valukoniu, Jonu Tamošaičiu, Pranu Kudziu, Juozu Lekavičiumi ir Broniumi Grigoniu, smarkiai priešo apšaudomi iš arti, išlaikė savo pozicijas ir neatsitraukė.

Paskui jis vėl ypatingai pasižymėjo kautynėse su bolševikais 1919 m. rugpjūčio 29 d. ties Kalkūnais (dabar – Kalkuonė, Daugpilio r., Latvija).

1919 m. rugsėjį už bolševikų fronte parodytą narsą P. Sabeskas buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi "Už Tėvynę" (Vyties Kryžiumi). Jis yra vienintelis iš Anykščių miesto kilęs Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis – Vyties Kryžiaus kavalierius.

Kaip liudijo amžininkų prisiminimai, P. Sabeskas, būdamas visuose mūšiuose, nežiūrint smarkiausios artilerijos, kulkosvaidžių ir šautuvų ugnies, visados savo narsumu ir linksmumu pakeldavo kareivių ūpą ir traukdavo pirmyn.

1921 m. gruodžio 1 d. P. Sabeskas baigė karo tarnybą 1-ajame pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulke, turėdamas vyresniojo puskarininkio laipsnį. Demobilizuotas jis grįžo į Anykščius, gyveno pas tėvus, o sukūręs šeimą – kaimynystėje. 1921–1932 m. Anykščiuose jis daugiausia dirbo staliaus darbus Sinkevičių baldų ir stalių gaminių dirbtuvėse.

1923–1924 m. P. Sabeskas bylinėjosi Kariuomenės teisme su Radviliškio žydais, kurie jį ir dar du Vyties Kryžiaus kavalierius – Petrą Bagušą ir Joną Knyšių – apkaltino plėšimais Nepriklausomybės kovų laikotarpiu. Liudininkams neįrodžius P. Sabesko kaltės, teisme jis buvo išteisintas.

1922 m. kaip Lietuvos savanoriui P. Sabeskui buvo skirta žemės Pagaluonės kaime šalia Inturkės (Molėtų r.), tačiau ten jis nesikėlė ir žemės nedirbo.

Bet 1932 m. pavasarį jis kaip  Vyties Kryžiaus kavalierius gavo valstybinę tarnybą – buvo pakviestas dirbti pasienio policijos pareigūnu Joniškyje (Molėtų r.). Į tarnybą jis išvyko vienas, palikęs Anykščiuose šeimą, su kuria vėliau nutraukė ryšius.

1932–1939 m. P. Sabeskas gyveno Joniškyje (Molėtų r.) ir dirbo pasienio policijoje.

1932 m. jis kreipėsi į Savanorių komisiją, prašydamas pripažinti jam kūrėjo-savanorio statusą. Tačiau tokio statuso jis negavo, nes į Lietuvos kariuomenę 1919 metais ir taip turėjo būti pašauktas kaip ką tik demobilizuotas carinės Rusijos kariuomenės puskarininkis.

1939 m. prijungus Vilniaus kraštą prie Lietuvos ir ties Joniškiu nelikus valstybės sienos, P. Sabeskas neteko tarnybos, bet pasiliko ten pat gyventi ir iki senatvės vertėsi staliaus ir baldžiaus amatu.

Įsikūręs vienkiemyje Dirvoniškių kaime (Molėtų r.), P. Sabeskas buvo žinomas kaip didelis Lietuvos patriotas, niekuomet nepripažinęs tarybinės tvarkos. Kai apie 1948–1949 m. jis atsisakė stoti į kolūkį, buvo valdžiai įskųstas kaip buvęs pasienio policijos pareigūnas bei Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1951 m. balandžio 3 d. jis buvo suimtas, apkaltintas parašęs grasinantį laišką vienai apylinkės tarybos narei, kalinamas Lukiškių kalėjime Vilniuje ir 1951 m. liepos 5 d. už bendradarbiavimą su pokario rezistenciniu judėjimu nuteistas 25 metams lagerio. 1951 m. spalio 22 d. jis buvo išvežtas į Kamyšino lagerį (Kuznecko r., Kemerovo sritis, Rusija).

1955 m. lapkričio 1 d. Pabaltijo karinis tribunolas peržiūrėjo P. Sabesko bylą ir sumažino jam skirtą bausmę iki 10 metų lagerio, o 1956 m. rugpjūčio 23 d. SSRS Aukščiausiosios tarybos komisija stalinizmo nusikaltimams tirti įsakė jį paleisti, užskaičius visą bausmę. Išleistas jis grįžo į savo vienkiemį Dirvoniškiuose, kur gyveno iki mirties.

Susituokė 1922 m. rugsėjo 25 d. Anykščių bažnyčioje, žmona Domicelė Drusytė-Sabeskienė (1899–1993) iš Skapiškių. Vaikai: Ona Sabeskaitė-Nenartavičienė (1924–1991) ir Vytautas Vladas Sabeskas (1931–1976) – politinis kalinys, elektrikas. Šeimą paliko.

Vėl vedė 1933 m., žmona Salomėja Belevičienė-Sabieckienė (1906–1986). Vaikų neturėjo, bet įsivaikino ir užaugino tris vaikus iš antrosios žmonos ankstesnės santuokos. Įvaikiai: Alfonsas Belevičius (1924–1945), Henrikas Belevičius (1932–1987) ir Marija Regina Belevičiūtė-Steponavičienė (1929–1978).

Mirė 1963 m. birželio 3 d. Dirvoniškių kaime (Molėtų r.). Palaidotas Joniškio (Molėtų r.) kapinėse šeimos kape prie antrosios žmonos ir jos sūnaus. Kapą ženklina paminklas – akmens plokštė su įrašu.

Vyties Kryžiaus kavalieriaus Prano Sabesko gyvenimas ir žygdarbiai įamžinti Viliaus Kavaliausko enciklopediniame žinyne "Lietuvos karžygiai : Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)" 5-ajame tome (2012 m.).