Augo su seserimi.

Baigė Raguvos (Panevėžio r.) vidurinę mokyklą. Mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, 1961 m. įgijo keramikės specialybę. 1967 m. baigė keramikos ir skulptūros studijas Vilniaus dailės institute, jos dėstytojai buvo prof. Liudvikas Strolis, Juozas Mikėnas, Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė.

Nuo 1967 m. iki gyvenimo pabaigos D. Laurenčikaitė gyveno Kaune ir dirbo Kauno "Dailės" kombinate bei kitose keramikos įmonėse keramike. Ji kūrė modelius, etalonus masinei ir mažo tiražo gamybai, nuolat dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse parodose. D. Laurenčikaitė pasižymėjo kaip puiki žiedėja, padėjusi realizuoti molyje ir kitų menininkų kūrybinius sumanymus.

Vienas svarbiausių D. Laurenčikaitės dailės kūrinių – dekoratyvinė skulptūra "Moterys" (1976 m.).

Jos kūrinių įsigijo Lietuvos dailės fondas, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus.

D. Laurenčikaitė taip pat buvo aktyvi visuomenininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus narė. 2001 m. vasarą Kaune ji surengė pirmąjį dailininkų keramikų simpoziumą "Žemės ir ugnies pėdsakai", skirtą prof. L. Stroliui, atgaivinusiam profesionaliąją keramikos dailę Lietuvoje, taip pat skatino keramikus kasmet rugsėjo 1-ąją, per profesoriaus gimtadienį, minėti savo profesinę šventę.

Ji dalyvavo 1991 m. sausio įvykiuose Vilniuje, buvo taikaus protesto organizatorė.

Mirė 2002 m. gegužės 28 d. Kaune.

2007 m. birželį Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje Keramikos muziejuje Kaune buvo surengta pomirtinė D. Laurenčikaitės ir kitų mirusių kūrėjų keramikos paroda "Lyg būta, lyg sapnuota...".

Jos kūryba eksponuota kolektyvinėje keramikos parodoje, keliavusioje per Lietuvą, "Kerinti molio galia" (2019 m.).