Gimimo data, naudota asmeniniuose dokumentuose, – 1947 m. liepos 10 d.

Motina Kazimiera Kadžionytė (g. 1922 m.) – žemdirbė, tremtinė. Dėdė (motinos brolis) Jonas Kadžionis-Bėda (g. 1928 m.) – laisvės gynėjas, karys savanoris, tremtinys, visuomenininkas.

1948 m. gegužės 28 d. su motina, senele Petronėle Kadžioniene (1889–1977), tetomis Brone (g. 1930 m.), Petronėle (g. 1930 m.) ir Palmyra (g. 1937 m.) bei dėde Kazimieru (g. 1927 m.) – kartu su visa 7 asmenų šeima – A. Kadžionis iš Piktagalio kaimo buvo ištremtas į Sibirą, augo Manos rajone (Krasnojarsko kraštas, Rusija). Ten lankė pradinę mokyklą.

1957 m. lapkričio 16 d. atgavęs laisvę, 1958 m. A. Kadžionis grįžo į Lietuvą, mokėsi Kavarsko (Anykščių r.) vidurinėje mokykloje, bet mokslas sunkiai sekėsi, nes Sibire buvo mokęsis rusų kalba. Baigęs vidurinę mokyklą, atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, tarnavo kariniame dalinyje prie Volgogrado (Rusija).

Grįžęs A. Kadžionis 1970–1971 m. dirbo Staškūniškio (Anykščių r.) aštuonmetėje mokykloje rusų kalbos ir fizinio lavinimo mokytoju, 1971–1989 m. buvo Kavarsko vidurinės mokyklos karinio rengimo vadovas.

1984 m. jis neakivaizdžiai baigė Kauno kūno kultūros institutą ir įgijo fizinio lavinimo dėstytojo-trenerio išsilavinimą.

1989 m. Lietuvos mokyklose panaikinus pradinį karinį rengimą, 1989–1991 m. A. Kadžionis dirbo Kavarsko vidurinėje mokykloje fizinio lavinimo mokytoju.

Sovietinėje Lietuvoje A. Kadžionis buvo įtrauktas į KGB struktūrą ir naudotas tiriamajai bei provokacinei veiklai kaip agentas "Artūras".

Nuo 1989 m. A. Kadžionis įsitraukė į Lietuvos Sąjūdžio veiklą, rengė viešuosius sambūrius Kavarske, vadovavo Kavarsko tremtinių klubui, buvo pirmasis šaulių vadas. Jis pirmasis ėmėsi perlaidoti Kavarsko apylinkėse žuvusių laisvės gynėjų palaikus, pagerbti ir įamžinti jų atminimą.

1991 m. jis dalyvavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynyboje. Už tai A. Kadžionis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.).

1991 m. sausio mėnesį įkūrus Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Panevėžio rinktinės Anykščių savanorių kuopą, A. Kadžionis buvo paskirtas pirmuoju šios kuopos vadu ir 1991–1992 m. ėjo šias pareigas. 1992 m. gegužės 5 d. įkūrus 74-ąjį Anykščių krašto apsaugos tarnybos batalioną, suvienijusį tris Anykščiuose veikusias savanorių kuopas, jis buvo paskirtas pirmuoju šio bataliono vadu ir kelis mėnesius ėjo šias pareigas. Jo iniciatyva sukurta ir pagaminta Anykščių savanorių vėliava naudojama iki šiol.

1992 m. vasarą jis paliko savanorišką krašto apsaugos tarnybą ir pradėjo ūkininkauti savo motinos ūkyje.

Buvo vedęs apie 1972 m., žmona Irena Strazdaitė-Kadžionienė – pedagogė. Išsiskyrė 1973 m. rudenį.

Vėl vedė 1978 m. birželio 17 d. Anykščiuose, žmona Nida Vedeckaitė-Kadžionienė (g. 1952 m.) – pedagogė, anglų kalbos mokytoja metodininkė. Vaikai: Asta Kadžionytė-Gansiniauskienė (g. 1979 m.) – tekstilininkė, Tomas Kadžionis (g. 1982 m.) – dizaineris.

1993 m. rugpjūčio 14 d. A. Kadžionis buvo sunkiai sužeistas autoavarijoje.

Mirė 1993 m. rugpjūčio 19 d. Kavarske. Palaidotas Kavarsko senosiose kapinėse prie senelių.