Tėvai: Juozapas Dabrega (1870–1936) ir Veronika Vaškelytė-Dabregienė (1885–1940) – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 32 hektarus žemės. Augo aštuonių vaikų šeimoje (dar penki mirė vaikystėje) su penkiomis seserimis ir dviem broliais. Seserys ir broliai: Emilija Dabregaitė-Vėbrienė (1901–1979) – žemdirbė, Jonas Dabrega (1902–1972) – žemdirbys ūkininkas, 1948–1954 m. tremtinys, Uršulė Dabregaitė-Žvironienė (1906–1985) – žemdirbė, Jurgis Dabrega (1908 – apie 1973) – nuo 1925 m. emigrantas Argentinoje, darbininkas, Ona Dabregaitė-Vitonienė (1911–2009) – 1941–1957 m. tremtinė, siuvėja, Pranutė Dobregaitė-Kubiliūnienė (1913–1952) – žemdirbė ir Marytė Dobregaitė-Juocevičienė (1917–1997) – medikė.

1930 m. baigė Netikiškių (Anykščių r.) pradžios mokyklą, 1930–1933 m. – Užpalių (Utenos r.) progimnaziją, 1933–1937 m. – Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Vasaromis E. Dobregaitė dirbo korepetitore, lengvindama tėvams jos išlaikymo naštą. 1937–1942 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete, įgijo gydytojos išsilavinimą.

1942–1943 m. E. Dobregaitė dirbo Utenos apskrities ligoninėje gydytoja praktikante.

1943–1948 m. E. Dobregaitė gyveno ir dirbo Anykščiuose. Gavusi leidimą, 1943–1944 m. ji vertėsi privačia gydytojos praktika, 1944–1948 m. buvo pirmoji Anykščių vaikų ambulatorijos vedėja, motinos ir vaiko konsultacijos vedėja.

Gyvendama nuomojamame bute, ji ruošėsi imtis mokslinio darbo, studijavo medicininę literatūrą lietuvių ir vokiečių kalbomis, įsigijo mikroskopą, o siekdama neatitrūkti nuo Kaune susiformavusių dvasinių poreikių, nusipirko ir pianiną. Ji bendravo su Anykščių vaistininku rašytoju Antanu Žukausku-Vienuoliu ir gydytoju Alfonsu Lukoševičiumi.

Sukūrusi šeimą su besislapstančiu nuo sovietinio saugumo pogrindininku A. Saku, jau po poros mėnesių ji liko viena, nes vyras buvo suimtas ir įkalintas. Vengdama tremties, E. Dobregaitė gavo Anykščiuose kitataučių liudijimų apie jų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais, todėl 1946 m. buvo apdovanota SSRS medaliu "Už šaunų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais”. 1947 m. ji nukeliavo į Vorkutą (Komija, Rusija) ir ten aplankė kalinamą savo vyrą.

Pokario metais E. Dobregaitė slapta gydė ir slaugė Lietuvos partizanus, kuriuos jos brolis Jonas iš Šeduikių kaimo atveždavo į Anykščius, į jos nuomojamą butą, taip pat vykdavo suteikti jiems medicinos pagalbą į tėviškę.

1948–1950 m. E. Dobregaitė gyveno Prienuose, dirbo gydytoja, 1950 m. įsteigė motinos ir vaiko konsultaciją ir buvo pirmoji jos vedėja.

1950–1954 m. ji su sūnumi buvo išvykusi gyventi ir dirbti į Minusinsko rajoną Krasnojarsko krašte (Sibiras, Rusija) pas savo vyrą, kuris po kalinimo Vorkutos lageriuose buvo ištremtas be teisės grįžti į Lietuvą. Ten E. Dobregaitė dirbo gydytoja Sibiro kaimuose – iš pradžių Tigrickojėje, paskui Kavkazskojėje.

1954 m. su šeima grįžusi į Lietuvą, E. Sakienė 1954–1959 m. gyveno Kražiuose (Kelmės r.) ir dirbo ambulatorijos vedėja bei ligoninės gydytoja.

Nuo 1959 m. iki gyvenimo pabaigos ji gyveno ir dirbo Klaipėdoje, buvo Klaipėdos I gimdymo namų gydytoja ginekologė ir Klaipėdos žuvies pramonės ligoninės cechinė gydytoja terapeutė.

1960 m. sunkiai susirgusi, ji gydėsi Klaipėdoje, Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) ir Vilniuje, tačiau net ir nuoširdi kolegų pagalbą ligos nebeįveikė.

Susituokė 1945 m. balandį Anykščių bažnyčioje, vyras Aleksandras Sakas (1908–1998) – rezistentas pogrindininkas, tremtinys, agronomas. Sūnūs: Aleksandras Sakas (g. 1946 m.) – matematikas, inžinierius informatikas, Vytautas Sakas (g. 1955 m.) – gydytojas chirurgas ir Remigijus Sakas (g. 1958 m.) – biologas ichtiologas.

Mirė 1961 m. lapkričio 7 d. Klaipėdoje. Palaidota Palangos kapinėse.