Tėvai: Alfonsas Sriubas (1892–1981) iš Sindrių – žemdirbys, kraštotyrininkas, ir Ona Karosaitė-Sriubienė (1908–2000) iš Sterkonių – žemdirbė. Užaugo šešių vaikų šeimoje, buvo vyriausias, nes pirmagimė vyriausioji sesuo Marijona Sriubaitė (1928–1928) mirė kūdikystėje. Broliai ir seserys: Laima Sriubaitė (g. 1931 m.) – buhalterė, Valentinas Sriubas (1933–2004) – inžinierius geodezininkas, Algimantas Sriubas (g. 1937 m.) – inžinierius mechanikas, Valdonė Sriubaitė-Skujienė (g. 1945 m.) – maisto pramonės technologė ir Elena Sriubaitė (1946–2016) – technologė.

Giminaičiai: dėdės (motinos broliai) Juozas Karosas (1913–1944) – kariškis, aviatorius, Klemensas Karosas (1911–1955) – kariškis, Jurgis Karosas (1902–1995) – miškininkas ir Jonas Karosas (1926–1979) – žemėtvarkininkas, pusbrolis (motinos sesers Otilijos sūnus) Vidmantas Povilas Pekarskas (g. 1942 m.) – mokslininkas matematikas, pusseserė (motinos sesers Anelės duktė) Rita Tamašauskaitė-Rudaitienė (g. 1941 m.) – pedagogė, sportininkė irkluotoja, pusseserė (motinos sesers Teklės duktė) Nijolė Raščiūtė-Špokienė (g. 1939 m.) – mokslininkė agronomė.

Buvo pakrikštytas Debeikių bažnyčioje, krikštatėviai buvo mokytoja Julija Smetonaitė ir miškininkas Jurgis Karosas.

1935–1936 m. namuose tėvo išmokytas skaityti, 1936–1941 m. mokėsi Debeikių pradžios mokykloje, kur baigė penkias klases, 1941–1944 m. toliau mokėsi Utenos gimnazijoje, 1944–1948 m. aukso medaliu baigė Anykščių gimnaziją 5-ojoje jos laidoje.

Dėl socialinės kilmės negavęs vietos valdžios leidimo studijuoti aukštojoje mokykloje, V. Sriubas 1948 m. vasarą buvo apsisprendęs gyventi gimtinėje ir jau sutaręs dirbti mokytoju Troškūnuose. Tačiau pasikeitus sovietiniam pareigūnui, vasaros pabaigoje jam vis dėlto buvo leista išvykti studijuoti.

1948–1953 m. V. Sriubas studijavo Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete, įgijo pramonės įmonių elektros įrengimų inžinieriaus išsilavinimą, gavo diplomą su pagyrimu. 
 
Apsisprendęs nevykti pagal paskyrimą į darbovietę – karo pramonės įmonę Vyborge (Rusija) ir negavęs darbo pagal specialybę Kaune, 1953–1954 m. jis dėstė Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete, buvo Aukštosios matematikos katedros asistentas.

1954–1957 m. V. Sriubas buvo Kauno gamyklos "Neris" inžinierius elektrikas, 1957–1963 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Energetikos ir elektrotechnikos instituto Automatikos ir telemechanikos laboratorijoje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Jo tyrimų sritis buvo popieriaus kokybės kontrolės automatizacija. Jis taip pat skaitė paskaitas Kauno politechnikos instituto ir Kauno politechnikumo studentams.
 
1963–1966 m. V. Sriubas dirbo slaptoje valstybės įmonėje – Kauno radiotechninių matavimų institute "Elektronika", buvo 8-ojo skyriaus vedantysis inžinierius, atsakingas už kuriamų karo pramonės prietaisų patikimumą.

1966–1968 m. jis buvo Kauno F. Dzeržinskio staklių gamyklos Specialaus konstravimo biuro "Koordinatė" inžinierius konstruktorius, atsakingas už koordinatinių ištekinimo staklių elektros įrangos projektavimą. Panaikinus šį biurą, 1968–1976 m. jis liko dirbti šios staklių gamyklos Vyriausiojo konstruktoriaus skyriuje staklių elektros įrangos projektavimo biuro viršininku. Jis kūrė aukščiausio tikslumo stakles Sovietų Sąjungoje, bendradarbiavo su Staklių pramonės mokslinio tyrimo institutu Maskvoje (Rusija). V. Sriubas demonstravo sukurtas stakles tarptautinėse parodose Kaire (Egiptas, 1972 m.) ir Vakarų Berlyne (Vokietija, 1973 m.).
 
1976–1982 m. V. Sriubas buvo Kauno chemijos-farmacijos fabriko "Sanitas" konstruktorių biuro konstruktorius.

1982–2000 m. jis gyveno Vilniuje, 1982–1987 m. dirbo Vilniaus baldų kombinate konstruktoriumi, 1987–1991 m. buvo Vilniaus šlifavimo staklių gamyklos konstruktorius, kol išėjo į pensiją.

Tik mėnesį pailsėjęs, 1992–1999 m. V. Sriubas dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje "FIX" (apsauginių signalizacijų projektavimas ir montavimas), kol antrąkart išėjo į pensiją ir nuo 2000 m. iki gyvenimo pabaigos gyveno Kaune.

V. Sriubas buvo sportininkas aviatorius ir sklandymo sporto teisėjas.

1952 m. rudenį Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete susikūrus sklandytojų grupelei, jis tapo jos nariu ir pradėjo mokytis  skraidyti sklandytuvu Kulautuvoje (Kauno r.), tačiau baigdamas studijas nebeturėjo galimybių intensyviai treniruotis ir aktyvioje sportinėje veikloje nedalyvavo.

1962–1978 m. V. Sriubas buvo Kauno sklandymo klubo narys, aktyvus sklandytojas. Kartu jis visą laiką buvo ir sklandymo varžybų teisėjas.

Pasitraukęs iš aktyvaus skraidymo, nuo 1979 m. iki gyvenimo pabaigos V. Sriubas buvo sklandymo sporto teisėjas. Jis teisėjavo Lietuvoje vykusiose tarptautinėse sklandymo varžybose: pirmajame pasaulio moterų sklandymo čempionate (2001 m.), 12-ajame Europos vyrų sklandymo čempionate (2004 m.), 15-ajame Europos vyrų sklandymo čempionate (2009 m.).

V. Sriubas buvo apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu (2002 m.).

Laisvalaikiu rašė prisiminimus, domėjosi sklandymo sportu.

Vedė 1955 m. vasario 26 d., žmona Regina Rekevičiūtė-Sriubienė (1931–1984) – archyvarė. Liko našlys. Sūnus Arvydas Sriubas (g. 1956 m.) – inžinierius, muzikantas gitaristas, grupių "Hiperbolė" ir "Veto Bank" narys.

Mirė 2016 m. kovo 13 d. Kaune. Palaidotas Debeikių (Anykščių r.) kapinėse šeimos kape prie tėvų. Kapą ženklina pilko šlifuoto akmens paminklas-stela su pritvirtinta juodo akmens plokšte, joje iškaltas įrašas: "Sriubų šeima / Alfonsas 1892–1981 / Ona 1908–2000 / Vytautas 1929–2016 / Elena 1946–2016 / Laima 1931–20..".

V. Sriubo gyvenimas ir veikla pristatyta genealoginėje monografijoje "Sterkonių Karosai : šaknys ir atžalos" (sudarė Nijolė Špokienė ir Vidmantas Pekarskas, 2013 m.).

Jo išsaugotas tėvo Alfonso Sriubo jaunystės dienoraštis apie Pirmąjį pasaulinį karą, dalis jo paties užrašytų prisiminimų apie savo jaunystę Anykščiuose ir vėlesnes gyvenimo patirtis, rankraštinių dokumentų fragmentai saugomi A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje.