Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Juozapas BARDIŠAUSKAS
2020-06-14

Vardas: Juozapas
Pavardė: BARDIŠAUSKAS
Gimimo data: 1898-01-18
Gimimo vieta: Ramonų k. (Kavarsko parapija, Anykščių r.)

Trumpai:
Kunigas teologas, bažnyčios statytojas, politinis kalinys, visuomenininkas


Tėvai: Motiejus Bardišauskas ir Karolina Bardišauskienė – žemdirbiai. Užaugo septynių vaikų šeimoje su dviem broliais ir keturiomis seserimis. Broliai ir seserys: Pranas Bardišauskas (1888–?), Stefa Bardišauskaitė-Kurlianskienė (1892–?), Ona Bardišauskaitė-Ramaškienė (1895–?), Julė Bardišauskaitė-Lagunavičienė (1897–?), Antanas Bardišauskas (1909–?) ir Aleksandra Bardišauskaitė (1910–?).

Iki 1904 m. augo Ramonuose, 1904–1911 m. – Palėvenės parapijoje (Kupiškio r.), nuo 1911 m. – Paliūniškyje (Panevėžio r.), kur tėvai nusipirko žemės.

1906–1913 m. J. Bardišauskas pas ūkininkus ganė galvijus, 1913–1916 m. dirbo Paliūniškio malūne. Nuo vaikystės jis daug skaitė, kaupė knygas, įrišinėjo laikraščius ir žurnalus, kartu su brolių Antanu įsteigė bibliotekėlę ir apylinkės gyventojams duodavo paskaityti knygų.

Užsidirbęs pinigų, jis įstojo į Panevėžio berniukų gimnaziją ir 1916–1919 m. ten mokėsi. Baigęs keturias klases, 1920–1922 m. jis studijavo Kauno kunigų seminarijoje, 1922–1925 m. – Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Teologijos skyriuje, kur įgijo teologo išsilavinimą. 1925 m. kovo 1 d. J. Bardišauskas buvo įšventintas subdiakonu, 1925 m. kovo 29 d. – diakonu.

1925 m. birželio 14 d. jis buvo įšventintas kunigu.

1925–1930 m. J. Bardišauskas buvo Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaras, talkino klebonui Jonui Asminavičiui. Ten jis pasižymėjo aktyvia veikla su vaikais ir jaunimu, buvo Utenos angelaičių dvasios vadas, nuo 1928 m. – ir Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos "Pavasaris" Utenos rajono dvasios vadas, pramogų organizatorius ir rengėjas. Jo iniciatyva tuo metu įsikūrė pavasarininkų kuopos Skiemonyse (Anykščių r.), Dvariškiuose, Antakalnyje, Pavasario "Garnelių" kuopa ir kitos, aktyviai veikė "Angelo sargo" vaikų kuopos Utenoje, Draničėnuose, Nemeikščiuose, Puodžiuose ir Biliakiemyje, susibūrė ir veikė eucharistininkai. 1929 m. vasarą vikaras J. Bardišauskas su Utenos maldininkais vyko į piligriminę kelionę į Romą.

Kai Panevėžio vyskupas nusprendė vikarą perkelti į naują parapiją, keli šimtai uteniškių rašė prašymą palikti kunigą Utenoje, paskui buvo prašoma jį į Uteną grąžinti.

Paskirtas 1930 m. birželio 28 d., 1930–1934 m. J. Bardišauskas tarnavo Subačiaus (Kupiškio r.) Švč. Trejybės parapijos vikaru, talkino klebonui Pranciškui Kazlauskui, tęsė darbą su jaunimo organizacijomis, buvo laikomas vietinio jaunimo apaštalu. Tarnaudamas Subačiuje, jis trejus metus užėmė pirmąją vietą Lietuvoje, platindamas katalikišką spaudą.

Subačiuje jis pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statyba Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietėje, sutvarkė bažnyčios stogą, vargonininko butą ir parapijos ūkio pastatus, organizavo parapijos salės statybą. Suradęs meistrą, jis sutvarkė bažnyčios vargonus, už savo ir aukotojų lėšas įtaisė kelias naujas vėliavas, procesininkams – uniformas, kamžas ir baldakymą.

Paskirtas 1934 m. gruodžio 31 d., 1935–1941 m. J. Bardišauskas buvo Papilio (Biržų r.) Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas.

Jo rūpesčiu ir pastangomis buvo užbaigta akmeninės bažnyčios Papilyje statyba. Jis ėmėsi iniciatyvos spartinti bažnyčios įrengimo darbus, uždrausdamas aukoti Šv. Mišias senojoje griūvančioje bažnyčioje, pradėjęs rengti pamaldas klebonijos klojime ar šventoriuje. J. Bardišauskas nustatė papildomus parapijiečių mokesčius bažnyčios statybai, rengė loterijas, o pritrūkus statyboms pinigų, pats važinėjo po Panevėžio vyskupijos parapijas, rinkdamas aukas. Jo rūpesčiu 1936 m. bažnyčioje buvo sumontuoti trys ąžuoliniai altoriai, sudėti langai, grindys, durys. 1936 m. rugsėjo 20 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas naująją bažnyčią konsekravo Švč. Mergelės Marijos vardu.

1937 m. J. Bardišauskas pašventino tris naujus šios bažnyčios varpus, gautus iš Vokietijos. Iki 1940 m. buvo baigta ir šventoriaus mūro sienos statyba, klebono rūpesčiu perstatyta klebonija ir atnaujinti visi parapijos ūkio pastatai. Statybų metu kunigas kartu su darbininkais dirbo įvairius fizinius darbus, vežiojo akmenis.

Papilyje J. Bardišauskas garsėjo iškalba, iš aplinkinių parapijų į Papilį rinkdavosi tikintieji pasiklausyti jo pamokslų.

1927–1940 m. jis buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, dėl to pirmosios sovietinės okupacijos metais patyrė persekiojimų.

Didelių darbų nuvargintas, jis pasiprašė atleidžiamas iš klebono pareigų ir skiriamas vikaru. Papilio ir aplinkinių kaimų gyventojai paskui rašė prašymus vyskupui grąžinti dvasininką į Papilio parapiją.

1941 m. rugsėjį–spalį jis buvo Pandėlio (Rokiškio r.) parapijos vikaras ir Pandėlio progimnazijos bei pradžios mokyklos kapelionas, 1941–1942 m. kelis mėnesius tarnavo vikaru Skapiškyje (Kupiškio r.), kur talkino klebonui Nikodemui Kasperiūnui, aktyviai organizavo Gyvojo rožinio būrelius.

Nuo 1942 m. sausio 10 d. jis buvo atleistas nuo visų pareigų, kad galėtų pusmetį gydytis, toliau gyvendamas Skapiškyje. J. Bardišauskas surinko Skapiškio moteris, mokančias siūti, surado medžiagos, siūlų ir pradėjo siūti liturginius drabužius, ruošdamas juos būsimoms misijoms Rusijoje.

1942 m. rugsėjį perkeltas į Vilniaus arkivyskupiją, J. Bardišauskas 1942–1945 m. buvo Valkininkų (Varėnos r.) Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos vikaras ir Valkininkų progimnazijos kapelionas, naujoje parapijoje pagarsėjo savo įsimintinais pamokslais.

1944 m. birželio 3 d. vokiečiams sudeginus Pirčiupių kaimą (Varėnos r.) su 119 gyvų žmonių, J. Bardišauskas, nepaisydamas pavojaus savo gyvybei, nuvyko pas vokiečių komendantą prašyti leidimo nužudytuosius palaidoti. Jį gavęs, 1944 m. birželio 11 d. jis palaidojo žuvusiuosius. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje jis lankė miškuose partizanus ir teikė jiems sakramentus.

1945 m. J. Bardišauskas buvo įskųstas ir liepos 4 d. Valkininkuose sovietinio saugumo areštuotas, paskui suimtas ir liepos 28 d. apkaltintas priklausymu antisovietinei nacionalistinei organizacijai "Lietuvos partizanų sąjunga" kaip šios organizacijos Valkininkų komiteto pirmininkas. Už tai dvasininkas 1945 m. spalio 26 d. Karo tribunolo nuteistas 10 metų kalėti ir dar 5 metams be teisių.

Iš pradžių įkalintas Volske (Archangelsko sr., Rusija), jis kirto medžius. Nepaisydamas sunkaus fizinio darbo, kunigas kitiems politiniams kaliniams teikė dvasinius patarnavimus, stiprino jų tikėjimą.

1949 m. spalio 14 d. Ozerno (Irkutsko sr.) speclagerio teismas dar kartą nuteisė J. Bardišauską už antisovietinę veiklą (religinių pareigų atlikimą) 10 metų kalėti. Nuo to laiko, siekiant sukliudyti atlikti dvasinius patarnavimus, jis buvo nuolat kilnojamas iš vienos kalinimo vietos į kitą, kad kaliniai nespėtų sužinoti, jog tarp jų yra dvasininkas.

Paskutinioji J. Bardišausko kalinimo vieta buvo 44-oji darbo kolona – Taišeto lageris prie Čiuno (Irkutsko sr., Sibiras, Rusija). Šiame lageryje buvo įprasta susidoroti su nepageidaujamais kaliniais, inscenizuojant jų pabėgimą.

Mirė 1951 m. gegužės 26 d. Taišeto lageryje (Irkutsko sr., Rusija) – buvo nušautas sargybinio, vykdydamas jo nurodymą, kaip neva neteisėtai peržengęs draudžiamos zonos ribos. Palaidotas bendrame kalinių kape.

1989 m. vasarą Papilio parapijos gyventoja Genovaitė Binkytė iš Sibiro, iš bendros kapavietės, kurioje buvo palaidoti J. Bardišausko palaikai, parvežė žemių, kurios urnoje iškilmingai buvo palaidotos Papilio bažnyčios šventoriuje. Simbolinis kunigo kapas 1989 m. rudenį paženklintas akmeniniu paminklu su skulptūriniais Gedimino stulpais, papuoštais lauro lapų bareljefu, kunigo portretu ir lenta su iškaltu įrašu: "A+A / Kunigui / Juozapui Bardišauskui / šios bažnyčios statytojui / – Sibiro kankiniui! / Ką turėjau viską atidaviau / Dievui ir Tėvynei / 1989 m.".

1990 m. vasario 12 d. Lietuvos SSR Aukščiausiasis teismas, peržiūrėjęs bylą, J. Bardišauską reabilitavo kaip neteisėtai kalintą.

Istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė sudarė ir paskelbė spaudoje išsamią kunigo J. Bardišausko biografiją.