Gimimo data kitų šaltinių duomenimis – 1912 m. sausio 12 d.

Tėvai: Antanas Lašas (apie 1877 – ?) ir Marijona Šaučiūnaitė-Lašienė (apie 1887 – ?) iš Alotų – dvaro darbininkai, vėliau – žemdirbiai valstiečiai, turėjo 8 hektarus žemės. Augo dešimties vaikų šeimoje su šešiais broliais ir trim seserimis, buvo vienas iš jauniausių. Brolis Petras Lašas – žemdirbys, statybininkas.

Žiemomis gyvendamas pas tetą, mokėsi Salų (Rokiškio r.) pradžios mokykloje. Anksti mirus tėvui, o 1923 m. – ir motinai, liko našlaitis, porą metų augo globojamas Ivanauskų šeimos, lankė Kunigiškių (Anykščių r.) pradžios mokyklą.

Nuo 1925 m. J. Lašas gyveno Savičiūnuose su vyresniuoju broliu Petru ir iš jo mokėsi staliaus amato, paskui dirbo staliumi. Meistraudamas įvairius buities rakandus, jaunystėje padarė ir tris smuikus.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje J. Lašas išgarsėjo kaip nagingas savamokslis kanklių meistras. Apie 1930 m. pagal piešinį jis pirmą kartą nesėkmingai pabandė sumeistrauti kankles. Apie 1932 m. pas Svėdasų kleboną Joną Kraniauską pirmą kartą pamatė meistro iš Krekenavos (Panevėžio r.) Stasio Rudžio (1880–1949) pagamintas tikras kankles, jas pasiskolino, išmatavo, pasidarė brėžinius ir pagamino panašų muzikos instrumentą. Jį nusipirko mokytojas Juozas Butkus.

1934 m. savo jau antrąsias pagamintas kankles J. Lašas nuvežė į Žemės ūkio rūmų organizuotą parodą Užpaliuose (Utenos r.) ir ten gavo pagyrimo raštą. Toks įvertinimas paskatino meistrą toliau gaminti muzikos instrumentus.

1936 m. J. Lašas jau buvo pagaminęs kanklių visam Svėdasų "Pavasarininkų" kanklininkių orkestrėliui (vadovas – vargonininkas Petras Vinkšnelis) susiburti ir koncertuoti.

Meistro dėka išpopuliarėjęs muzikos instrumentas tapo vienu iš tautiškumo simbolių.

J. Lašas buvo vienas iš šešių kanklių meistrų, kurie Lietuvos kanklininkų draugijos užsakymu gamino šiuos muzikos instrumentus Kaune veikusiems Kanklių ir skudučių muzikos kursams. Iki 1941 m. jis pagamino apie 200 kanklių: po keliolika Rokiškio gimnazijai, Utenos našlaičių namams, Antalieptės (Zarasų r.) žemės ūkio mokyklai, Vilkaviškio muzikantams ir kitiems. Vienerias kankles jis parduodavo už 30–35 litus.

Nuo 1939 m. J. Lašas dirbo pašto tarnautoju Trakuose ir Panemunėlyje, paskui įsikūrė Kaune ir pas Justiną Strimaitį (1895–1960) gamino kankles.

Po Antrojo pasaulinio karo vėl apsigyvenęs Savičiūnų kaime, toliau meistravo kankles, dažniausiai pavieniams užsakovams. Atsisakęs tapti kolūkiečiu, jis buvo patekęs į sovietinės valdžios nemalonę, bet represijų išvengė, kiek laiko dirbo laukininkystės ar statybų darbus.

Per savo gyvenimą meistras pagamino per 900 kanklių, kurios paplito po visą Lietuvą. Jomis groja įvairūs kolektyvai, pavieniai muzikantai. Svėdasų krašto kanklių meistro darbų, papuoštų originaliais lietuviškais ornamentais, yra JAV, Australijoje, Anglijoje, Kanadoje bei kitose šalyse.

Vietoj Lietuvoje labiausiai paplitusių 9–12 stygų instrumentų J. Lašas gamino 17–24 stygų kankles, instrumentus būtinai išmargindavo tautiniais raštais. Dauguma jo kanklių – su 17 dvigubų stygų. Didesnės, sodresnio tembro ir platesnio diapazono kanklės leidžia muzikantams atlikti sudėtingesnius kūrinius. Vien tik J. Lašo gamintomis kanklėmis nuo 1991 m. iki šiol groja Užpalių (Utenos r.) kanklininkių ansamblis "Pasagėlė".

J. Lašas buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu (2002 m.).

Susituokė apie 1955 m., žmona Elena Lašienė (?–1993). Užaugino dvi dukteris. Liko našlys.

Mirė 2005 m. lapkričio 8 d. Savičiūnuose. Palaidotas Svėdasų (Anykščių r.) kapinėse.

Svėdasų bibliotekoje nuo 1999 m. iki šiol kaupiamas kraštotyros rinkinys "Kanklių meistras Juozas Lašas".