Tėvai: Adomas Blaževičius-Juknevičius (? – po 1947) – amatininkas mechanikas, tremtinys, ir Kazimiera Gabytė-Juknevičienė (1891–1947). Broliai ir seserys: Vladislovas Adomas Juknevičius-Blaževičius (1914–?), Zofija Juknevičiūtė-Motiejūnienė (1916 – apie 2010), Stanislava Juknevičiūtė-Blaževičiūtė (1918–1918) – mirė kūdikystėje, Jonas Juknevičius-Blaževičius (1919–1978) ir Kazimiera Zita Juknevičiūtė-Pronskienė (1927 – apie 1998) – vaistininkė.

1912 m. liepos 19 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo Anykščių vikaras Jonas Šinkūnas, krikštatėviai buvo Boleslovas Gabia su seserimi Veronika Gabyte.

Mokėsi Anykščių pradžios mokykloje, progimnazijoje.

Nuo vaikystės dirbo tėvo mechaninėse dirbtuvėse, domėjosi metalo apdirbimo įrenginiais.

1944 m. vasarą H. Juknevičius subūrė nagingus anykštėnus (Joną Juknevičių, Vaclovą Petrašką, Joną Balčiūną) į brigadą ir organizavo Anykščių elektrinės darbą, nutrūkusį praslinkus Antrojo pasaulinio karo frontui. Jo rūpesčiu operatyviai buvo atkurtas turbinų darbas: 1944 m. liepos 17 d. iš miesto pasitraukus vokiečiams, liepos 20 d. elektros energija jau pradėta tiekti miesto ligoninei – tuo metu elektros neturėjo net ir didieji Lietuvos miestai. Sutaisius užtvanką ir elektrinę, nuo 1945 m. rugsėjo 15 d. elektrinė pradėjo tiekti elektros energiją visam Anykščių miestui.

Paskirtas 1945 m. rugpjūčio 19 d., 1945–1947 m. H. Juknevičius buvo pirmasis Anykščių elektrinės vedėjas.

1947 m. kovo 1 d. Utenos rajono elektromechaninę dirbtuvę perkėlus į Anykščius, H. Juknevičius buvo paskirtas jos viršininku ir šiai įmonei vadovavo 1947–1955 m. Keliskart keičiant įmonės pavadinimą, 1950–1951 m. jis vadovavo Anykščių tarprajoninei elektromechaninei dirbtuvei, 1951–1953 m. buvo Vilniaus srities statybos-elektromontažo kontoros, 1953–1955 m. – Anykščių tarprajoninės statybos-elektromontažo kontoros viršininkas.

Jam vadovaujant, buvo pradėta kurti šios įmonės, vėliau išaugusios į bendrovę "Anykščių energetinė statyba", gamybinė bazė. H. Juknevičius vadovavo naujų hidroelektrinių statybai Lietuvoje: buvo pastatyta antroji 30 kilovatų galios hidroelektrinė Anykščiuose ant Anykštos upės (1948 m.), baigta statyti Lentvario HE (1951 m.), Pastrėvio (Vievio) HE (1953 m.), Druskininkų HE (1954 m.), jo vadovaujama įmonė statė naujas Eišiškių, Varėnos ir Kapčiamiesčio hidroelektrines. Jo vadovaujama įmonė palaipsniui elektrifikavo ir Anykščių miestą bei aplinkinius kaimus. 1953 m. jo vadovaujama įmonė kaip subrangovas statė ir Anykščių vidurinės mokyklos pastatą.

Paskirtas 1956 m. sausio 1 d., 1956–1958 m. H. Juknevičius dirbo Kapsuko (dabar – Marijampolė) tarprajoninės statybos-elektromontažo kontoros viršininku. Jis organizavo Vilkijos (Kauno r.) ir Kėdainių miestų elektrifikavimą.

Pertvarkius įmonę, 1958–1960 m. H. Juknevičius dirbo Energetikos statybos tresto Kapsuko montavimo aikštelės viršininku, 1960–1964 m. buvo šio tresto Kapsuko statybos montavimo valdybos viršininkas, kol 1964 m. sausį išėjo į pensiją. Jo vadovaujama įmonė tiesė magistralines elektros perdavimo linijas nuo Kaliningrado srities (Rusija) iki Baltarusijos per Lietuvos tertoriją, padėjusias sukurti vieningą elektros tiekimo tinklą.

H. Juknevičius organizavo į Lietuvą iš Sibiro grįžtančių tremtinių priėmimą: suteikdavo darbo sugrįžusiems, kad jie galėtų registruotis bet kurioje gyvenamojoje vietoje ir taip netrukdomi vėl įsikurti Lietuvoje.

Laisvalaikiu mėgo keliauti, leisti laiką gamtoje, grybauti, senatvėje buvo sodininkas.

Susituokė 1938 m. rugpjūčio 28 d. Anykščių bažnyčioje, žmona Stefanija Adamonytė-Juknevičienė (1915–2006). Vaikai: Rimantas Juknevičius (g. 1940 m.) – pedagogas, muitinės pareigūnas, ir Ryta Marija Juknevičiūtė-Šeputienė (g. 1948 m.) – inžinierė. Anūkai: Henrikas Juknevičius – inžinierius statybininkas, sportininkas tinklininkas, Rimantas Juknevičius (1966–1991) – studentas radijo inžinierius, laisvės gynėjas, žuvęs Sausio 13-ąją, Vyties Kryžiaus ordino kavalierius, ir Tomas Juknevičius.

Mirė 1989 m. birželio 4 d. Kapsuke (dabar – Marijampolė). Palaidotas Marijampolės senosiose kapinėse.